Vilkai, sužadinę manyje aistrą

4 Skyrius

Palikusi atdaras kabineto duris lėkiau nuo jo kuo toliau. Kai buvau gan toli atsitrenkiau į sieną ir nesugebėdama atsistoti ant kojų ja nuslydau, taip atsiklaupdama ant žemės. Ašaros srūvo upeliais. Ką aš dabar darysiu? Į tą paveikslą buvo sudėtos mano visos viltys. Ir jos žlugo... Staiga aptemo akyse. Atrodė, kad tuoj samonę prarasiu.
- Ei, kas yra? - išgirdau švelnų balsą.
Pakėlusi akis į viršų pamačiau mielą vaikinuką su pasakiškomis žaliomis akimis. Apsirengęs buvo juodą, jodinį švarkelį, per kelnes vingiuoja balta grandinė. Ant peties pasikabinęs gitarą.
- Nieko, - ilgai pasvarsčiusi sakyti jam ar ne atsakiau.
- Nagi, turėjo kažkas nutikti kad tokia graži panelė taip apsiverktų, - maloniai šypsodamasis konstatavo vaikinas.
- Nepriėmė paveikslo, - kūkčiodama atsakiau.
Nepažįstamasis pasidėjo savo gitarą šalia manęs, atsiklaupė ir apkabino mane padėdamas ranką ant kelio.
- Tai tu ta pamišusi dailininkė, apie kurią mums pasakojo? - šyptelėjęs paklausė žaliaakis.
- Mums? - nustebusi paklausiau vaikinuko.
- Na, ponas Stivenas ne tik parodos rengėjas, bet ir veda dailės užsiėmimą, - maloniai išdėstė jis.
- A, - tik tiek išlemenau šiek tiek apsiraminusi.
Trumpai jį nužvelgusi pamačiau jog ant kaklo jis turi tatuiruotę. Ištatuiruotas žvėris priminė vilką.
- Aš turiu eiti, - staiga tariau.
- Na, viena tu manau neparvažiuosi. Bent į namus tai tikrai, - šmaikščiai tarė keistuolis.
-Tai gal norėtum palydėt, sakau? - be jausmų šoviau.
- Jei nori tai beabejo, - charizmatiškai atsakė.
Kai jau buvome prie automobilio susidomėjau jo gitara.
- Kam tau ta gitara? - smalsiai paklausiau.
- Na, dabar turėčiau eiti į muzikos mokyklą, bet tiek to, - maloniai nusišypsojęs tarė ir įsėdo į automobilį.
Kadangi buvau nekokios būklės vairavo žaliaakis. Kaip buvo malonu vienoje mašinoje su juo važiuoti. Tokia ramybė. Neabejoju, kad jis jautė tą patį. Nors visą kelią pratylėjome jaučiau kokios giminiškos sielos mes esame. Tiesa, kartais užkliūdavo jo apranga, turbūt koks gotas. Gi dabar jų banga. Išlipęs iš mašinos nepažįstamasis mane palydėjo iki laiptinės.
- Ačiū, kad palydėjai, - menkai šyptelėjau, tačiau su tokiomis pačiomis liūdnomis akimis.
- Nėra už ką, - susigėdęs tyliai tarė.
- Beje, aš Kajus, - pridūrė.
- Alex, - tiesdama ranką pasakiau.
- Na, tai iki, - atsisveikino su manim Kajus.
- Iki, - ilgesingai nutęsiau.
- Kajusssss, - svajingai ištariau ir apsisukusi įėjau į laiptinę.
Lipdama laiptais dar išgirdau kaip Kajus sušaukė, bet neišgirdau ką.