Vilkai, sužadinę manyje aistrą

15 Skyrius

Šįkart nejaučiau jokių jausmų. Jaučiausi lengvas lyg pūkas. Ir tuščias... Virtau tik vaikščiojančiu skeletu be sielos. Galvoja sukosi tik viena mintis : greičiau iš čia dingti. Gal ir Alex bus geriau be manęs. Turbūt.

Kroviausi visus daiktus į lagaminus kiek tik jų turėjau. Norėjau, kad šiuose namuose neliktų nei vieno mano daikto. Norėjau visa tai užbaigti ir gyventi toliau. Tiksliau, egzistuoti.

~Alex~

Iki parodos liko dvi dienos. Mano paveikslas jau baigtas. Negaliu apsakyti kokie jausmai verda manyje. Dalelė manęs sako, jog turėčiau mesti visus darbus ir skristi su Kajumi. Tačiau kita, didžioji dalis, verčia visiems laikams jį pamiršti. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, nebūčiau leidusis su juo į kalbas. Visą mėnesį jis mane erzino su savo bergdžiomis pastangomis mane atitraukti nuo mano tapinio. Jo akys žiūrėjo į mane su didžiule meile, kurios man nereikėjo. Visą mėnesį apsimečiau, kad į nieką nebereaguoju, norėdama paslėpti savo kunkuliuojantį pyktį. Dar nesu mačiusi tokio užsispyrusio žmogaus. Ir tai erzina. Šį paveikslą iš pradžių tapiau dėl jo, bet paskui viskas persimainė ir tapiau, kad sutramdyčiau pyktį.

Negaliu paaiškinti iš kur tas visas pyktis. Taip, aš seniau mylėjau Kajų. Gal ir iki pačiol tebemyliu. Aš nežinau. Vienintelė problema manyje jog aš nežinau. Nebežinau ką darau, kaip elgiuosi. Nebesuprantu ar skristi man su Kajumi ar ne. Nebežinau ar noriu išvis eiti į tą parodą. O jei vėl netiks. Bet aš turiu bandyti. Dabar man niekas kitas taip nesvarbu kaip šlovė.

Pasislėpusi stebėjau kaip Kajus dedasi rūbus. Akyse matėsi didžiulis sielvartas ir tuštuma. Aš žinau, kad tai aš dėl to kalta. Bet žinau, kad taip bus geriau. Mes tik atsitiktiniai pažįstamieji kurie galvojo, jog vienas kitam padeda ir daro gerą. Bet tai netiesa. Mes vienas kitam tik kenkiam ir žalojam. Nuo kylančių minčių suprunkščiau ir nuėjau. Dabar labiausiai ko norėjau, kad kuo greičiau Kajus nešdintųsi ir paliktų mane ramybėje.