Vilkai, sužadinę manyje aistrą

17 Skyrius

Negaliu apsakyti kokios emocijos mane plūsta. Jos lyg grumtųsi tarpusavyje. Rodos tuoj mano skruostu nuredės maža sielvarto ašarėlė, bet jį nugali begalinis pyktis ir paima viršų. Kartais apima laimė, jog pagaliau susipratau, kad myliu Kajų ir mums niekas daugiau netrugdys. Bet kad ir kokia būtų gera žinia niekas nenugalės mano baimės. Net pyktis ant savęs negali jai pasipriešinti. Begalinė baimė, jog nebesusigrąžinsiu Kajaus verčia pašiurpti visą odą. Ima nežmoniškai skaudėti galvą kai pagalvoju, jog Kajus gali man neatleisti. O juk ir į lėktuvą galiu nebespėti...

Po šitokio minčių srauto visai nepastebėjau, kad jau seniai stoviu tik kelis metrus atitolusi nuo savo mylimojo akių. Keista, tos akys net nesiteikė į mane žvilgtelėti. Visas kūnas pradėjo tirtėti nuo artėjančio nusivylimo. Kelis kartus įkvėpiau šviežaus oro ir truputį žengiau į priekį. Nužvelgiau Kajų. Visas paniuręs jis žiūrėjo į šalia esančias kėdes. Plaukai buvo begalo susivėlę ir purvini, kelnės pilkos nuo didelių dėmių lopų. Išvydus tokį šiurpų vaizdą širdį nutvelkė aštrus skausmas. Rodos tuoj pargriūsiu ir rėksiu ant Dievo kodėl baudžia ne mane, o Jį. Nekaltą žmogų kuris visiems linki tik gero. Dabar nieko kito nesinorėjo tik užsidaryti kambaryje ir laukti man paskirtos bausmės. Norėjau, kad kentėčiau lygiai taip pat kaip Kajus. Iš visiško beviltiškumo paleidau savo rankas į darbą ir roviau sau plaukus, stipriai daužiau galvą ir rėkiau. Norėjau jog man skaudėtų dvigubai daugiau nei Kajui. Niekinau, kaltinau, rėkiau ir pykau ant savęs. Taip kaip neperseniausiai niekinau ir rėkiau ant savo vienintelio mylimo žmogaus.
Nežinodama ką bedaryti kritau ant kelių, daužiau savo pilvą ir visą kitą. Norėjau save sunaikinti. Norėjau nebūti gimusi. Norėjau išnykti iš viso šito pasaulio ir viską užmiršti. Tik pasilikti skausmą, liūdesį ir amžiną savęs graužimą.

~Kajus~

Stebėjau kaip Alex niekina ir žemina save. Ji iš visų jėgų trankė savo pilvą, kojas, rovėsi plaukus ir visus papuošalus. Dieve, kaip norėjosi bėgti, apsaugoti ją nuo visų smūgių ir pasakyti kaip stipriai ją myliu. Bet sukaustė visą kūną. Negalėjau pajudinti nei rankų nei kojų. Turėjau rėkti iš visų jėgų jog ji liautųsi, bet neįšėjo išleisti nė garso. Iš milžiniško sielvarto ašaros bėgo upeliais, bet nė viena neprasiskverbė į išorę. Nieko nėra baisiau nei matyti savo gyvenimo meilę klūpiančią ant grindų ir besikankinančią dėl dalykų, kurių net nepadarė....

Nežinau kiek laiko praėjo kol įveikiau mane kamuojančius gniaužtus. Muisčiausi ir spardžiausi kol pagaliau ištrūkau. Su didžiuliu trenksmu trenkiausi su keliais į grindis ir stipriai suspaudžiau Alex savo glėbyje. Girdėjau kaip ji neaiškiai maldauja ją paleisti, nes ji to nenusipelnusi. Bet aš tik kartojau, jog viskas yra gerai ir abu kartu tai išgyvensime. Po daugybę mano drąsinančių žodžių ji nustojo muistytis ir tik dar labiau mane apkabino. Jutau kaip jos ašaros rieda mano nugara. Nemažiau ašarų išliejau ir aš. Taip gera ir tuo pačiu taip sunku buvo vėl jausti iš jos sklindančią begalinę meilę. Man neberūpėjo nei lėktuvas, nerūpėjo net tėvai... Tik dabar prisiminęs tėvus suklusau ir pastačiau mus ant kojų. Paėmiau Alex už pečių ir papurtęs paprašiau:
- Skrisk su manimi.
- Gg - gerai, - nedrąsiai išlemeno ji.
Po šių širdžiai mielų žodžių iškėliau savo mylimąją į orą ir apsukau ratu. Jaučiausi laimingiausias vyras pasaulyje.