Vilkai, sužadinę manyje aistrą

14 Skyrius

- Alio?
Tai ką išgirdau kitame laido gale privertė mane stipriai nuryti burnoje susikaupusias seiles.
- Tėti? - jutau kaip nežymi ašarėlė bėga mano skruostu žemyn.
- Sūnau, - pasigirdo liūdnas, duslus balsas.

Praėjo trys valandos nuo pokalbio, tačiau visdar negaliu atsigauti. Juk su tėčiu šitiek laiko nebendravau. O dabar netikėtai jis ima man ir paskambina. Aš nežinau. Nežinau ar verta jam atleisti. Jis manęs nepalaikė sunkiausioje situacijoje. Bet jis vistiek mano TĖTIS. Aš privalau jam padėti. Negaliu sugriauti dar vieno žmogaus gyvenimo...
    Po ilgos mąstymo pertraukos vis dėlto ryžausi nueiti pas Alex. Kaip visada ji stovėjo prie savo paveikslo. Tačiau dabar ji buvo kitokia. Visa sulinkusi ir, rodos, liūdna. Ji jau sunkiai kėlė ranką nuo paletės link drobės. Judesiai buvo nekruopštūs, grubūs. Drabužiai purvini, plaukai siaubingai riebaluoti. Atsižiūrėjęs mylimąja žengiau žingsnį link jos ir paėmiau ją už rankos. Tuo tarpu ji padėjo teptuką į šalį ir žvelgė į mane suvargusiomis akimis.
- Kas yra? - nustebusi paklausė.
- Mes turime pasikalbėti,- liūdnai tariau.
- Gerai.
- Bet tik ne čia, - suinkščiau.
- Gerai, - pasižiūrėjusi į paveikslą ji atsiduso.
Pasiėmęs ją už rankos tempiau ją link svetainės. Jaučiau kaip ji kelis kartus vis užkliūdavo už kilimo ar dar kažko. Kai atėjome gražiai pasodinau ją ant sofos ir atsisėdau pats.
- Net nežinau kaip pradėti. Atsimeni, pasakojau, kad nebendrauju su tėvais? Ryte man skambino tėtis. Jis pasakė man, kad mano mama.... - nebesusitvardžiau ir apsiverkiau..
- Nagi, tęsk, - šiltai paskatino mylimoji.
- Mano mama... ji pakliuvo į avariją..
- Ką? - sutriko rusvaplaukė.
- Alex, aš negaliu tėčio palikti vieno, supranti? Tiesiog negaliu. Mes turėsime paaukoti tavo parodą dėl mano mamos. Aš turiu juos palaikyti kai jiem šitaip sunku. Aš privalau jiems padėti, - taip taręs padėjau galvą ant Alex krutinės ir pasikūdžiodamas žliumbiau lyg mažas vaikas. Tuo tarpu ji išsitempė ir rodos padažnėjo jos pulsas.
- Bet paroda už dviejų dienų, - pajutau nežmonišką šaltį jos žodžiuose.
- Bet gi tu skrisi su manimi? - pakėliau galvą.
- Aš...Atleisk, aš...nežinau, - nukėlusi mano galvą nuo jos kelių ji skubiais žingsniais nupėdino į savo kambarį.