Parėjusi nieko negalvojusi kritau į lovą ir knibau į pagalvę. Pirmą kartą savo gyvenime gailėjausi ne kito žmogaus o pačios savęs. Staiga akyse išdygo pavargusių tėvų vaizdas. Tai paskatino pulti mane į depresiją. Jie taip stengėsi, kad aš baigčiau dailės akademiją ir sėkmingai pardavinėčiau savo paveikslus. Tėvas dirbo per 2 darbus, mamai kartais tekdavo budėti naktimis. Iš Džeito tikėtis kažko daugiau nei sunkaus darbo fabrike nebuvo galima tikėtis, tad stengdamasi dėl tėvų stropiai mokiausi. Kai kiti vaikai krykštaudami bėgiojo kieme, aš sėdėjau prie knygų. Visos pastangos perniek...Pradėjo skaudėti visą esybę. Nežinau kaip toliau gyvensiu. Tėvai visada mokė neprarasti vilties, tačiau abejoju, kad dabar man tai pavyks... Staiga į kambarį išsiveržė brolis.
- Kas nutiko? - nustebo.
- Palik mane vieną, - liūdnai atkirtau.
- Aj, tikriausiai nepriėmė tavo sušikto paveikslo? Žinai, užknisai su savo vaikiškomis svajonėmis. Niekas neįvertina pastangų supranti?! Subręsk pagaliau. Nesuprantu kodėl tėvai dėjo į tave tiek daug vilčių. Juk tapyti paveikslus taip naivu, Alex...
Tai buvo paskutinis lašas. Be žodžių užsiaviau batus, pasiėmiau striukę ir lėtai įšėjau iš buto. Po kelių minučių atsidūrusi lauke pradėjau kiek išgalėjau bėgti. Nežiūrėjau po kojomis. Griuvau, klupau, verkiau, skaudėjo absoliučiai kiekvieną kūno ląstelę. Pajutau kaip ties keliu bėga kažkas šilto. Turbūt kraujas. Pėdų pirštai siaubingai spaudėsi ankštuose batuose. Tačiau visa tai man visiškai nerūpėjo. Nežiūrėjau kur einu, ką darau, nemačiau aplinkinių žmonių. Tik girdėjau kaip širdis lėtai, stipriai plaka krutinėje. Galvoje sukosi patys žiauriausi gyvenimo momentai. Pinigų nepriteklius, patyčios progimnazijoje, vaikino išdavystė, tėvų mirtis, neįvertintos pastangos.
Staiga šiek tiek atgavau sveiką protą. Pajutau, kad pamečiau striukę. Pasidarė nežmoniškai šalta ir baugu. Apsižvalgiusi supratau, jog esu nemažai nutolusi nuo namų. Bėgau toliau. Po maždaug 40 minučių maratono už akių užkliuvo upelis. Dar kartą apsižvalgiusi nepamačiau nė vienos gyvos dvasios. Dabar sulėtinau žingsnį. Lėtai prisiartinau prie upelio krašto. Persisvėriau ir pažiūrėjau į apačią. Užmiršau, jog labiausiai bijau paskęsti. Bet tai buvo nebesvarbu. Nuo šiol nieko nebijosiu. Drebėdama iš šalčio, atsargiai padėjau koją ant turėklo. Po ilgų pastangų pagaliau pavyko ant jo užsiropšti. Paskutinį kartą įkvėpiau šviežaus oro ir.....
أنت تقرأ
Vilkai, sužadinę manyje aistrą
عاطفيةAistra kadanors pasiekia mus visus. Nesvarbu ar tai aistra knygoms, filmams, sportui ar partneriui. Tačiau štai kas nutinka kai ji tapusi kaip narkotikas...
