Vilkai, sužadinę manyje aistrą

7 Skyrius

- Vežk mane bet kur, bet tik ne į namus.
  Stebėjau kaip rankose laikytas telefonas jam nukrenta ties kojomis. Žiūrėdamas tolyn jis sudrimba ant sofos ir panarinęs galvą atsidūsta.
- Tu kaip mažas vaikas, - staiga tylą perskrodžia rimtas balsas.
  Nieko nepasakęs jis įšėjo iš kambario palikdamas tvyrautį įtampą. Neiškentusi grįžau į lovą ir apsikniaubiau anklode. Pasiėmusi savo eskizų knygą piešiau Kajų. Piešdama prisiminiau tiek daug jo veido bruožų kurie seniau nė nekrisdavo į akis. Jo lūpos skaisčiai rožinės spalvos, nosis truputį kumpa, plaukai susigarbanavę į viršų. Tačiau labiausiai įsiminė jo žalios akys. Nuo jų negalėdavau atsitraukti akių. Nepasakyčiau, kad Kajus buvo "gražuoliukas,, kurį mylėtų viso miestelio merginos. Nė iš tolo. Tačiau širdies kertelėse man jis atrodo toks mielas, draugiškas ir paslaugus. Beabejo ir gražus...

Mąsčiau apie savo gyvenimą. Tik dabar stengiausi prisiminti kuo daugiau gerų įvykių. Prisiminiau kaip seniau gerai sutardavome su broliu. Prisiminusi Džeitą žvilgtelėjau į telefoną. 15 praleistų skambučių. Keista....
  Mano mintis išsklaidė bildimasis į duris.
- Galiu užeiti?
- Gali.
Prie durų pasirodė suvargęs žaliaakis.
- Viskas gerai? - įdėmiai jį nužvelgiau.
- Taip, tik... Eime, kai ką parodysiu, - pasimetęs, greit mostelėjo ranka.
  Pašokusi iš lovos nuėjau paskui Kajų.
  Jis taip greit ėjo, kad jau po keliolikos žingsnių uždusau. Ėjome koridoriumi, paskui leidomės laiptais, priėję kažkokias rudas duris vėl lipome žemyn. Įsijungusi šviesa vos apšvietė patalpą. Buvome rusyje. Truputį pamindžiojas vienoje vietoje Kajus priėjo prie kažkokio paveikslo ir nuvilko nuo jo apdangalą. Tai ką ten pamačiau privertė mane aiktelėti.
- Iš kur jį gavai? - sukuždėjau.
- Nutapiau, - ramiausiai atkirto.
- Tai ttt tu JĮ sukūrei...?
- Na, taip, - nesuprasdamas ko aš stebiuosi sumurmėjo.
  Prieš mane stovėjo tas pats piešinys kurį mačiau galerijoje. Tie patys vilkas su žmogumi. Tas pats pagarbos nusipelnęs paveikslas.
- Klausyk. Jei tau nepavyko vienas paveikslas pavyks kitas, supranti? Prireikė pusės metų, kad nutapyčiau šį šedevrą. Net neįsivaizduoji kiek variantų buvo prieš jį. Niekas neįvertino mano pastangų. Tačiau aš nepasidaviau. Kol pagaliau pavyko. Prie jo praleidau šimtą bemiegių naktų ir tiek pat dienų. Jame išliejau visus savo jausmus: pyktį, liūdesį, džiaugsmą, nusivylimą, aistrą... Dabar tiek patyręs, prašau tavęs, nepasiduok. Jei nori gyvenk pas mane, duosiu visas priemones, ko tik reikės. Tik prašau, neužbaik nepradėjusi to, ko siekei savo visą gyvenimą,-baigęs savo kalbą jis paliko mane vieną žiūrinčią į prakeiktą paveikslą dėl kurio viskas ir prasidėjo.