Vilkai, sužadinę manyje aistrą

8 Skyrius

Stovėjau nieko nesupratusi. Įvykiai bėgo per daug greitai jog juos suvokčiau. Išpradžių noras nusižudyti, o paskui žmogus kurio nė nepažįstu suteikia beviltiškų vilčių ir siūlo gyventi pas jį...
Apsisukusi nuėjau į virtuvę. Pasijutau siaubingai alkana. Virtuvėje, ant stalo buvo padėta lėkštė su šviežiais blyneliais. Nepaisant perdegusių kraštų, kvepia nuostabiai. Prisėdusi  pajaučiau visišką atsipalaidavimą. Po daugybės metų plušėjimo virtuvėje, pagaliau kažkas kitas pagamina valgyti. Nežinau. Kuo daugiau laiko praleidžiu su Kajumi, tuo dažniau jis manyje pažadina jausmus kuriuos ilgainiui buvau visai užmiršusi. Kuo toliau tuo labiau noriu čia ir pasilikti.
   Išgirdau laiptų girgždėjimą.
- Valgyk, negalvojusi, - ausis pasiekė šmaikštus, bet tuo pačiu švelnumu kupinas balsas. Atsakiau šypsena.
- Nejau taip ir ketini užsidaryti namie?
- Ką? - nesusigaudžiau.
- Klausiu, ar nemanai, kad būtų į naudą pakvėpuoti gaiviu oru? - rūpestingai pakartojo.
- Nėra nuotaikos kur nors eiti..
- Nagi, greičiau valgyk, po to eisim į parką prasiblaškyti, - jis toks užsispyręs.
Vėl nieko nesakiau tik su didžiuliu džiaugsmu nusišypsojau. Tiesą sakant seniai norėjau kur nors nueiti, tačiau nejauku vienai. O lįsti į akis nepažįstamui, ne mano stilius.

Sėdėjome parke ant suoliuko. Užsimerkusi klausiausi paukščių giesmių. Prisiminiau senelį. Kiekviena vasara praleista su juo buvo lyg rojuje. Būdama su juo buvau užtikrinta, jog būsiu nuo visko apsaugota. Net nuo pačios mano susikurtų pabaisų. Susimąsčiau, jog ne toks mano gyvenimas ir blogas. Turėjau tiek daug artimų žmonių kuriems nuoširdžiai rūpėjau. Tačiau ramybės neduoda tai, jog turėjau, bet ir nebeturiu. Atsimerkiau. Aplink mus visur žaliavo pušys. Jų kvapas ir švelnūs saulės spinduliai vertė mane nugrimzti į visišką euforiją. Staiga apėmus miegui nesusilaikiau ir padėjau savo galvą Kajui ant peties. Nežinant mūsų istorijos buvo galima manyti, jog mus sieja kažkas daugiau nei tiesiog žmogiškas, artimas ryšys. Turbūt pajautęs tą patį Kajus padėjo savo galvą ant manosios. Jaučiausi taip komfortiškai ir ramiai. Paskendusi tarp minčių vėl prisiminiau neseniai įvykusius įvykius. Skruostu nubėgo ašara. Visai nepajutau, kad mano vilčių suteikėjas dabar nebeatsirėmęs į mane ir gailestingu žvilgsniu nužvelgia.
- Kas yra? - paklausė.
- Eh, tiesiog prisiminiau senesnius įvykius. Aš neturiu tiek valios ir ryžto kaip Tu. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, jog Džeitas sakė tiesą...
- Nagi, neprarask vilties. Jei aš galėjau, tuo labiau galėsi ir Tu. Kol esi su manimi tau neteks patirti daugiau nusivylimų nei prieš tai, - taip taręs jis paėmė mane už rankos ir padėjo atsistoti. Visą likusį kelią iki namų ėjome užsičiaupę ir grožėjomis besileidžiančia saule bei gamta.