Vilkai, sužadinę manyje aistrą

11 Skyrius

Susikabinę sėdėjome gal tik kelias sekundes, nes išklausiusi jo pasakojimo neištvėriau ir įšėjau iš kambario į rūsį. Šią akimirką save begalo niekinau ir žeminau. Aš bevalė nevykėlė. Juk daug sunkiau yra kai žinai, jog tėvai gyvi, bet jie, atrodo vieninteliai ką turi, tavęs nesupranta. Aš bent žinojau, jog mane mano tėvai besąlygiškai mylėjo ir palaikė. O Kajus...Jam tiek daugybę nusivylimų teko ištverti, ir jis vistiek stengiasi atsistoti ant kojų. Ir tada aš supratau. Supratau, jog tik nuo manęs priklauso ar Kajus bus laimingas ar ne. Šiuo metu niekaip kitaip negalėjau atsilyginti už visą jo rūpestį ir supratingumą. Taigi susieiškojau drobę ir pradėjau tapyti. Iš pradžių judesiai buvo netvirti ir skrupulingi, bet vėliau mane užplūdo sunkiai paaiškinama jėga, griaunanti visus stereotipus. Aistra. Mane užplūdo milžiniškos emocijos. Visi jausmai susiliejo į vieną: pyktis, meilė, liūdesys, džiaugsmas bei aistra... Nebemačiau nieko aplink save tik mažus ant drobės nutapytus dažų ruošus kurie po mažu jungėsi į didingą vaizdinį.

~Kajus~

Stebėjau kaip ji įšeina iš kambario ir palieka mane klupoti. Staiga supratęs, jog jos negaliu palikti, kad vėl nesumanytų sau ko pasidaryti, nusekiau paskui ją. Ji ėjo taip greitai, jog aš vos spėjau. Alex vis leidosi ir leidosi laiptais kol galų gale pasiekė rūsio duris. Įdomu ką šįkart ji sugalvojo. Atidariusi duris ji įjunginėjo šviesas ir atsistojo ties mano paveikslu. Girdėjau tylius kukčiojimus kurie vertė mane paguosti ją, tačiau nenorėdamas visko sugadinti tik pasislėpiau šešėlyje. Netikėtai truputį pamindžikavusi vietoje rusvaplaukė pasiėmė drobę ir paletę su dažais. Tyliai atsidususi ji nedrąsiai pradėjo tapyti. Ji taip grakščiai ir atsargiai glostė drobę su teptuku. Po kiek laiko ji įsidrąsino. Ji vis stipriau ir stipriau spaudė teptuką prie drobės, jog atrodė jis lūš pusiau. Jos kvėpavimo dažnis žymiai pagreitėjo, kojos tvirčiau įsikibo į žemę. Ji, to žodžio prasme, užsidegė. Ji nesustodama tapė ir tapė. Priėjau arčiau, jog paklausčiau ką ji sugalvojusi, tačiau ji nereagavo. Merginos skaisčiai rudos akys buvo įsmegtos tik į tapomą plotą. Ji nereagavo nei į mane nei absoliučiai į aplinką. Atrodė, jog ji net šalčio nejaučia kuris mane kausto jau gerą valandą.