Vilkai, sužadinę manyje aistrą

2 Skyrius

Besąlygiškai pasitikėjau savimi ir savo darbu. Visiškai buvau įsitikinusi, kad tik pamatės mano kūrinį galerijos savininkas išsižios iš nuostabos ir tuojau skubės jo pakabinti prie kitų garsių dailininkų šedevru. Žmonės eidami pro meno dirbinius sustos būtent prie manojo ir aikščios iš susižavėjimo. Jie tiesiog rys pamišusiomis akimis mano kūrinį. Taip svajodama ėjau visą kelią, kol pagaliau pasiekiau savo namo laiptinę. Įėjusi į mažą, siaubingai dvokiantį ir nuo šiukšlių paskendusį butą iškart išvydau savo raktą į sėkmę. Miškas jame taip ramino. O kaip tikroviškai jis atrodė! Medžiai atrodo siubuoja į visas puses linguojami stipraus, tačiau šilto vėjo. Toks jausmas lyg pats ten sėdėtum po pušimis ir apie nieką kitą negalvotum tik apie tave supančią gamtą. Iki pačiol stebiuosi, kad šį meno šedevrą nutapiau aš.
Atsigrožėjusi savo paveikslu nuėjau į virtuvę kur buvo padėti du dideli krepšiai pilni maisto. Iš Džeito pusės tai neįprasta. Taip, ir taip ankštame bute spaudžiuosi dar ir su broliu kuris dažnai parsiveda savo merginas ir su jomis čia smaginasi. Gyvulys. Pasigirdo sunkūs žingsniai. Džeitas.
- Na, jau nebesvaigsti dėl savo tos nesamonės? - šiurkščiai rėžė brolis.
- Jei nesupranti meno geriau išvis patylėk, - bejausmiu, šaltakraujišku balsu atsakiau.
- Gerai jau gerai, - nusileido Džeitas.
- Tiesa, kaip meno galerijoje? - pasiteiravo Dži.
- Gerai, rytoj vežu parodyti paveikslą. Šiek tiek jaudinuos,- naiviai tariau.
- Per savo tas kerviazionias pasikeitei. Seniau dėl nieko nesinervindavai, dabar pastoviai urzgi. Išvis nesuprantu kam reikia terliotis su daile. Normalų darbą nusirastum, o ne statytum savo ateitį ant plauko palikdama spręsti kiek pinigų uždirbsi kažkokiam seniui,- pradėjo irzliai priekaištauti man brolis.
- Ne tau rūpintis, be to daug pinigų gauti aš nesiekiu. Man svarbiau šlovė ir pripažinimas, - per daug nesusikrimtusi dėl Džeito žodžių atšoviau. Bet šiek tiek tiesos Dži žodžiuose vis dėlto yra. Tapydama paveikslus niekada nebūsiu tvirta dėl savo ekonominės padėties. Tačiau nereikia jo žodžių priimti rimtai, beto ką jis išmano nepabuvęs mano kailyje.
Pagaliau aš ir mano broliukas užtilome ir aš ramiai galėjau virti grikių košę. Bežiūrėdama kaip ji verda įsivaizdavau kad tos kruopos tai žmonės susirinkę pažiūrėti į mano paveikslą.