Vilkai, sužadinę manyje aistrą

18 Skyrius

~ Alex ~

Pagaliau pakilome virš debesų. Laukia devynių valandų skrydis su nevykusiu lėktuvu. Pilki debesys apačioje nežada gero oro. Žmonės ramiai sėdėję ir linksmai besišnekučiuodami, vienu akimirksniu tapo niūrus ir irzlūs. Net man, laimingiausiai moteriai su geriausiu vyru pasaulyje, sugebėjo sugadinti nuotaiką tie kartūs žmonių žvilgsniai kurie visą laiką mane su Kajumi plėšė ir draskė. Netikėtai mintyse šmėstelėjo vaizdas iš šono, kaip mes su Kajumi turėjome atrodyti stotyje. Tai privertė smagiai prunkštelėti.

Nė nepajutau, kaip paskendusi mintyse užmigau ant tvirto savo mylimojo peties. Mane pažadino švelnus bei labai jautrus prisilietimas. Atsimerkusi išvydau plačiai besišypsantį, turbūt geriausiai įsimintą veidą.
- Užteks miegoti, nusileisime jau po valandos,- tyliai sušnabždėjo.
Aš tik vos matomai linktelėjau ir apsižvalgiau. Keleiviai seniai jau buvo nurimę, visi vėl leidosi į įnirtingus šnekesius. Rodos, tik mes vieninteliai tylėjome. Dabar žodžiai atrodė tik laiko švaistymas. Mes buvome laimingi vien žiūrėdami vienas į kitą ir jausdami nuo vienas kito sklindančią, virpulius keliančią, šilumą. Meldžiau Dievą, kad šis skrydis niekada nepasibaigtų, jog turėčiau daugiau laiko būti su savo mylimu žmogumi. Nežinau, kas yra maloniau, už gulėjimą jo glėbyje. Tą akimirką jautiesi pati saugiausia ir laimingiausia moterimi kokia tik gali būti. Būdama šalia jo, užmiršau visas mus ištikusias nelaimes, savo praeities klaidas. Širdyje vyraujo maloni ramybė ir begalinė meilė, jam, savo vieninteliai gyvenimo aistrai.

~ Kajus ~

Kaip gera buvo vėl stipriai apsikabinti ir suspausti Alex. Pagaliau jaučiau jos atsaką į savo beprotišką meilę. Nebenoriu jos paleisti. Niekada. Tik su ja noriu praleisti visą savo gyvenimą. Kuo greičiau noriu, jog atskristumėme ir galėtume susikurti pilnavertišką, laimingą šeimą.

Vėl mąstau apie savo tėvus. Vis dar nesuprantu, kodėl aš jiems taip noriu padėti. Buvau pasiryžęs visiems laikams prarasti savo, turbūt vienintelę gyvenimo meilę, vien dėl žmonių, kurie mane šitaip įskaudino ir sugadino man gyvenimą. Kad ir kiek jie mane niekino aš visdar prisimenu motinos  švelnią ranką kuri glostydavo prieš miegą ir tėvo šmaikštų humorą kuris duodavo kelią į nuostabių sapnų karalystę. Dabar jau iš visų pusių puolusias mintis išsklaidė švelnus žnybtelėjimas į ranką.
- Ei, jau visi žmonės skirstosi. Eime greičiau.
Paėmęs jos ranką pakėliau ją nuo sėdynės ir vedžiau link išlipimo. Gyvenimas prasidėjo iš naujo.