Vilkai, sužadinę manyje aistrą

3 Skyrius

Visas pasitikėjimas išgaravo tik ką tik atsibudus. Sunkiai atsisėdusi lovoje nutipenau link vonios. Priėjusi prie durų išgirdau vandens garmėjimą. Vėl Dži užėmė. Susinervinusi trenkiau iš kojos į duris. Ir taip vėluoju, o jis kaip specialiai.
- Slieke, dar ilgai tu ten?! - sušukau.
- Tuoj, - sulaukiau atsakymo.
Ilgai laukti neteko, po kelių sekundžių Džeitas įšėjo palikdamas ore tvyrauti lengvą, vyriško dezodoranto kvapą.
Palindau po dušu, taip malonu buvo nusiprausti savaitės triūsą ir bemieges naktis. Išlipusi išsisiaučiau į savo minkštutį chalatą. Išsivaliau dantis, trupučiukas makiažo ir baigta.
Greit apsisukau tad liko laiko išgerti puodelį kavos. Dievinu kavą.
Ramiai atsisėdau virtuvėje ir gurkšnojau kavą. Stebėjau nuostabų dangų, bet šįkart jis manęs nė kiek neramino. Vis labiau abejojau ar verta eiti. O jei nusivilsiu. Tada turbūt pulsiu į depresiją. Bet ne, aš turiu eiti. Taigi taip svarbu. Tėvai manimi didžiuotųsi. Taip tariusi pažiūrėjau į dangaus platybes ir norėjau juos ten pamatyti. Tačiau neišvydau. Ir negaliu. Ak, jei jie čia būtų aš nedvejočiau ar man eiti į susitikimą su galerijos savininku ir parodyti paveikslą ar ne. Jie mane visada palaikydavo. Apskritai, dabar kai jų netekau viskas pablogėjo...Niekas nepriema mano kūrinių, Džeitas palaidai gyvena, niekaip nerandu swu vietos.
Žvilgtelėjau į laikrodį. Šūdas, po pusvalandžio studija užsidaro. Greitai apsivilkau kasdienius rūbus, išsiploviau puodelį ir bėgau link paveikslo. Sustojau ties juo. Jis nebeatrodė toks įspūdingas kaip vakar. Kažko jame trūko, tačiau neišmanau ko. Nagi, nėra ko galvoti, paėmiau paveikslą ir išlėkiau pro duris.
Tos pačios baltos durys. Padėjau ranką ant durų rankenos. Atsidusau.
- Nagi, tu visada buvai tokia drąsi, kas pasikeitė dabar?,- kartojau sau.
Pradariau duris.
Įeikit, įeikit, - išgirdau balsą už durų.
Šįkart balsas buvo piktas.
- Vakar sakėte atvežti savo paveikslą, - įėjusi į kabinetą, tyliai tariau.
- Taip, žinoma. Rodykit, - net nežvilgtelėjęs į mane tepasakė Stivenas.
- Nuėmiau apsauginę plėvelę nuo paveikslo ir padėjau prieš akis galerijos savininkui ant jo stalo.
Trumpai nužvelgęs jis palenkė galvą prie stalo ir susiėmė rankomis. Jau norėjau paklausti kas vyksta, bet mane sulaikė:
- Netinka, - šaltai atkirto Stivenas.
- Kaip tai? - nustebusi paklausiau.
- Paveikslas. Jis netinka parodai, - pakartojo Sti.
- Kkk kodėl? - kirtinėdami tyliai paklausiau. Visdar išpūtusi ašarom pritvinkusiomis akis žiūrėjau į vyrą kuris net nesiteikė į mane žvilgtelėti.
- Trūksta kruopštumo, aistros. Žodžiu reikia dar padirbėti,- atsidusęs tarė.
- Bet, bet aš taip stengiausi, jūs negalite...
- Pasakiau, kad netinka ir viskas. Prašau palikti mane vieną, - neleisdamas man užbaigti išpyškino.
- Bet... - neišlaikiau. Nenoriu, kad jis pamatytų mane silpnos.
Išėjusi iš kabineto verkiau kraujo ašarom...