Vilkai, sužadinę manyje aistrą

12 Skyrius

Viena diena. Viena diena be gyvenimo prasmės. Alex vis tapo ir tapo. Viskas būtų gerai, tačiau tapo ne miela, pilna energijos mergina kurią dabar nuoširdžiai buvau įsimylėjęs, tačiau šalta, bejausmė būtybė. Dabar jei svarbiau materialūs dalykai nei prieš kelias dienas. Ji kardinaliai pasikeitė. Šįryt stebėjau kaip ji pusryčiavo. Įsmeigusi žvilgsnį į grindis ji vis kėlė šaukštą po šaukšto. Prie šito manau niekada nepriprasiu. Jau geriau gyventi vienam nei visą laiką matyti mylimą žmogų, besielgiantį, tolygu, lavonui. Jaučiuosi toks vienišas ir nevykėlis. Juk galėjau jei neleisti pasinerti į šitą visą chaosą. Turėjau nesiūlyti jei gyventi su manimi. Neturėjau ja šitiek rūpintis. Tik per mane mano mylimoji nemiegojo naktį, nė kąsnio į burną neįsideda. Tik per mane ji pakliuvo į šitą liūną, iš kurio, rodos, niekada jos nebeištrauksiu. Ją skatindamas neprarasti vilties nenorėjau jog ji pasinertų į liūdną dailininko lemtį, tačiau norėjau, kad tvirtai atsistotų ant kojų ir verstų kitą savo knygos puslapį. Maniau, kad su manimi Alex pamirš visas negandas ir nelaimes. Galvojau, kad pajėgsiu ją apsaugoti nuo visokių pavojų ir nemalonumų. Maniau, kad pasikeisiu. Tačiau klydau. Vis dar esu tas pats sumautas asilas, kuris pats žemai krito ir nebesugeba nusitverti, kad liptų aukštyn. Visada maniau, jog menininkai tai pozityvūs, šilti žmonės. Tačiau jie tokia pati pilka masė kaip ir visi. Argi šiame pasaulyje nėra daugiau nieko tik grožis? Nesuprantu, kodėl visi sako, kad paveikslai turi būti gražūs. Kodėl niekas neįžvelgia meilės ir aistros? Prieš kelias dienas dienas galvojau, jog dar likę nesugadintų žmonių. Tačiau dabar suprantu. Suprantu, jog tokių nėra. Visiems rūpi tik grožis. Neišimtis ir Alex.

Eidamas iš darbo įsivaizdavau kaip Alex pasitinka mane bučiniu. Jau net užuodžiau blynų kvapą kuriuos iškepė man, mano meilė. Atidaręs duris nuščiūvau. Stalas virtuvėje išteptas raudonu skysčiu. Ant grindų matėsi raudonos pėdos vedančios į rūsį. Numetęs portfelį, žaibo greičiu nubėgau paskui pėdsakus. Tik nusileidęs į rūsi prisiminiau, kad mano mielosios Alex, kurią šitaip karštai mylėjau, nebėra. Jog ją pakeitė kita, šlykšti pabaisa. Pamatęs išsipurvinusę merginą kritau tiesiai prieš ją ant kelių. Sudėjęs rankas ir pakėlęs galvą maldavau.
- Kodėl tu šitaip elgiesi, - pajutau kaip karčios ašaros degina mano skruostus. Netikėtai iš sielos gelmių išsprūdo sielvarto aimana. Vis tampiau ir tampiau man svetimą būtybę už rankos tikėdamasis, jog rudaakė atsigaus. Tačiau perniek. Ji tik nustūmė mane ir paliko gulėti ant šaltų rūsio grindų.
- Atstok.
Šie žodžiai perdūrė mano širdį lyg aštriausiu pasaulyje peiliu. Sukaupiau paskutines jėgas ir šiaip netaip užlipau į savo kambarį.