Pragaro karalienė

2. Sutartis

Kitą dieną.

Anastasija:

Atsikėlusi vis dar jaučiausi nei šiaip, nei taip. Buvau baugšti ir sutrikusi po to, ką mačiau vakar. Nežinojau, ką daryti, kaip save nuraminti. Negalėjau su nieko apie tai pasikalbėti, kad palengvėtų. Vis bandžiau save įtikinti, kad tai tebuvo blogas sapnas ar haliucinacija. Bet ar tai galėjo būti tiesa, kai viskas buvo, taip tikra? Atsakymas ne. Kad ir kaip norėjau save įtikinti, kad vakar nakties įvykiai buvo haliucinacija, žinojau, kad viskas buvo tikra. Todėl ką mačiau ketinau nusinešti į kapus, nenorėdama mirti nuo man grasinusio demono rankos. Be to, jei būčiau kam ir papasakojusi, kas manimi būtų patikėję? Garantuotai man būtų buvę lieptą eiti gydytis į psichiatrinę. Tai gi aš tegalėjau tylėti ir stengtis viską pamiršti savo pačios labui. Bet žinojau, kad vargu ar tai įmanoma, kai demonas sakė, jog dar pasimatysime.

Dabar buvo šešios ryto. Aš seniai buvau įpratusi taip anksti keltis nesvarbu, kad ir kaip vėlai nueidavau miegoti. Kitą kartą atsibusdavau pirmiau nei suskambėdavo mano žadintuvas. Atsikėlusi iš lovos nuėjau atsiprausti į vonią. Tada pasiruošti savo rytinį kavos puodelį.

Nors mano butas ir buvo mažas, dėl tinkamo įrengimo atrodė pakankamai erdvus. Svetainė buvo ištapetuota baltais tapetais, baldai tik būtiniausi: sofa, staliukas, pora sėdmaišių svečiams atsisėsti. Virtuvės dalis, kuris buvo atskirta nedideliu baru tai pat buvo išklota baltomis plytelėmis, kaip ir vonia tik miegamasi buvo ištapetuotas šviesiai oranžiniais tapetais. Miegamajame tai pat buvo tik būtiniausi baldai: spinta, viengulė lova, rašomasis stalas. Butą išsinomavau su visais šiais baldais, grindų danga visame bute buvo tamsiai rudos spalvos lentelės. Savininkams šie baldai tapo nebe reikalingi, kai išsikraustė gyventi į užsienį, o butą pradėjo nuomoti, tad mano prašymų baldus paliko. Kas buvo labai gerai, nes neįsivaizdavau, iš kur būčiau ištraukusi pinigų baldų pirkimui. Atsigėrusi kavos ir perkandusi sumuštinį patraukiau į paskaitas.

 Lauke buvo vėsu, nes jau buvo spalio mėnesio galas, todėl po paltu vilkėjau šiltą pūkuotą mėlyną megztinį, ir džinsus. Kad nesušalčiau užsidėjau kepurę su šaliku bei pirštines. Mano batai tai pat buvo labai šilti juodos spalvos ir ilgi, be kulno tad patogus.

Paskaitos slinko lėtai. Visą dieną dar jaučiasi susinervinusi ir mano bedrakursiui bei draugui Natui tai nepraslydo po akis. Jam paklausus, kas su manimi negerai, atsakiau, jog tiesiog esu pavargus. Jam tokio atsakymo užteko, kad atstotų. Natas buvo vienintelis mano draugas kolegijoje, taip aš sutariau ir su kitais, bet su juo vieninteliu palaikiau ryšį ir už kolegijos ribų. Jis buvo vienas tų vaikinų, kurių nebuvo įmanoma nemėgti draugiškas, sąmojingas, jo visada visur būdavo pilna. Vargu ar egzistavo asmuo, kuris galėjo jo nemėgti tad nieko keista, kad ir mes tapome gerais draugais. Natas turėjo šviesius trumpus plaukus mėlynas akis. Buvo tvirto sudėjimo, kas kartais man atrodydavo keistai prie jo vaikiškų veido bruožų, apie metrą septyniasdešimt.

Aš studijavau Kauno kolegijoje grafinį dizainą. Tai iš tikro buvo įdomios studijos. Labai jas mėgau. Todėl man patiko mokytis ir į paskaitas eidavau su džiaugsmu.

Po paskaitų ruošiausi traukti tiesiai namo atsisveikinusi su Natu. Vis kartojau sau, kad vakar nakties įvykiai jau praeitis ir aš saugi, bent kol kas, kol nepasirodė demonas. Jau buvau po visos dienos save bebaigianti nuraminti, kad tikrai viskas gerai, bet tada išvydau jį. Demoną iš vakar nakties. Pajutau, kaip mane vėl pradeda suimti baimė. Nejau jis persigalvojo ir visgi mane nužudys? Kol nepradėjau panikuoti suėmiau save į rankas. Viskas bus gerai Ana, kol busi tarp žmonių jis negalės tavęs nuskriausti, per daug liudininkų raminau save. Tad tiesiog lik viešumoje. Viena iš baimės akimirkų ketinau pagalbos paprašyti Nato. Bet net, jeigu jis būtų manimi patikėjęs, ką jis būtų galėjęs padaryti prieš demoną? O gi nieko Ana, kuždėjo man mano sąmonė. Matei ką jis vakar gebą, kai nužudė tą kitą demoną. Joks žmogus jam nepasipriešintų. Prasižiojusi kartu pražudytum tik ir Natą. Viskas bus gerai Ana vėl save raminau mintyse. Tu nežinai, kodėl demonas čia iš tikro, gal jis nenori tavęs žudyti tik prižiūri, jog nekalbėtum. Jis juk sakė, kad patikrins ar tyli. Tai va įsitikinęs, jog nekalbi tave paliks ramybėje. Raminau save.