Pragaro karalienė

17. Pokalbis

Na va baigėsi šventės grįžau ir aš;) Į savaitę vėl  gausite po skyrių mažiausiai:) 

Šios savaitės skyrius. Gero skaitymo;)

§  

Anastasija:

Po paskaitų ėjau namo kartu su Natu, kai jis manęs paklausė:

-Tai papasakosi, kas blogai? 

-Apie ką tu? - paklausiau sutrikusi.

-Ana, aš matau, kad kažkas negerai, koks būčiau draugas, jei nematyčiau, - šyptelėjo man. - Tu jau kelias dienas nelaiminga iš pradžių maniau, kad dėl Tomo dingimo ir todėl, kad buvai iškviesta policijos, bet juk ne tai tau neduoda ramybės tiesa? Vis laukiau, kol pati pradėsi kalbėti, bet taip ir nesulaukiau tad paklausiau pats, - paaiškino savo poziciją jis man.

-Tai kiek sudėtinga, - atsakiau galvodama apie Damijaną.

-Na aš turiu laiko ir gana gerai funkcionuojančias smegenis tad esu tikras būsiu pajėgus suprasti. Eime pavalgyti tau dar nereikia į darbą ir aš žinau, kad esi alkana, nes kaip ir aš nepietavai, - nusišypsojo jis man. - Galiu netgi tave pavaišinti užskaityk tai , kaip savo papirkimą, kad kalbėtum, - mirktelėjo jis. 

Pasikalbėti man tikrai pravestų, net jei negaliu visko atskleisti. Be to jei jau negaliu pasiguosti geriausiam draugui, kam belieka.  

-Gerai, - atsidusau. - Kur valgom?

-Pica? - šyptelėjo.

Spėjau, kad Natas pasiūlė picą, nes visai pakeliui buvo nebloga picerija. Natas gyveno viena gatve toliau nuo mano namų tad mes dažnai kartu sugalvodavome pareiti pėstute, jei turėdavome  laiko. Natas vis dar gyveno su savo tėvais. Laisvu laiku kartais užsdarbiaudavo savo tėvo stogų dengimo įmonėje. Kiek Natas pasakojo jo tėvas užsiima stogų dengimu ir jų renovacijomis tai pat tvoromis ir metalo gaminiais.

Mums įėjus picerijoje nebuvo daug žmonių, tad kur atsisėsti laisvą vietą radome lengvai. Atsisėdome prie lango. Picerija buvo jauki. Orandžinės sienos su Kauno miesto vaizdų nuotraukomis ant sienos. Apvalūs, rudi stalai susėsti po keturis žmones ant minkštų, rudų kėdžių, rudos iš lentelių grindys. Kiek toliau picerijos gilumoje, matėsi ir didesni stalai, kvadratinai tai pat rudi prie kurių jau galėjo susėsti ir didesnė kompanija žmonių. Prie jų jau tai pat buvo nebe kėdės, o minkštasuoliai su atramomis nugarai. Prie mūsų iškart priėjo padavėja paduodama meniu.

-Laba diena. Gal ko iškart? - nusišypso padavėja. Ji atrodė mūsų amžiaus šviesius ilgus plaukų surištų į updegą.

-Aš žinau, ko norėsiu, kaip tu? - paklausė manęs Natas norėdamas  sužinoti ar galime užsisakyti iškart ar noriu pasižiūrėti meniu.

-Man kavos su pienu ir norėčiau  "Kaprizingosios" picos tridešimties centrimetrų, - tariau padavėjai. Ji nusišypsojo užsirašydama.

Mes su Natu čia buvome ne pirmą kartą tad nebuvo sunku užsisakyti ir nepažiūrėjus į menių. Abu žinojome, ką čia mėgstame.

-Man tos pačios kavos ir "Vezuvijaus" picą tai pat trisdešimties, - tarė jai ir Natas.

-Gerai. Jūsų užsakymas tuoj bus, - tarė susirinkdama atgal meniu ir nueidama.

-Na, - tarė Natas mums likus dviese, kaip ženklą kalbėti.

-Tai dėl Damijano, - tariau.

-Taip atsimenu jį. Vaikinas, kurio skonis kavai geresnis nei tavo, - nusišypsojo jis.