Pragaro karalienė

Epilogas

Anastasija:

Aš stovėjau prie negyvo savo kūno, kuris buvo paguldytas mano namų svetainėje ant sofos. Šalia jo sėdėjo Natas. Mano kūnas man labiau atrodė miegantis nei negyvas. Visi prisiminimai vos palikus skaistyklą tai pat grįžo. Aš atsiminiau viską: savo gyvenimą, Damijaną, kaip miriau.

Mums pasirodžius Natas liūdnai į mane pažvelgė.

-Visgi tau pavyko ją sugrinžinti, - jis tai tarė taip tyliai, kad nesupratau šie žodžiai buvo skirti Damijanui ar jam pačiam. - Atsiprašau, kad man nepavyko tavęs apginti, bet tiesa ta, kad mano pusiau angelo galių net nėra, ko lyginti su mano tėvo, - atsiprašė jis manęs jau garsiau.

-Tai ne tavo kaltė, - nusišypsojau silpnai jam. Tai buvo tiesa. Natas nekaltas, dėl nieko, kas man įvyko. Be to svarbiausia buvo, kad Damijanas mane sugražino.

-Iš savo negyvo kūno ant sofos spėju aš vaiduoklis? - paklausiau jų abiejų.

-Panašiai, - atsakė Damijanas.

-Labiau pasiklydusi siela ar šmėkla, kuri atsisakė keliauti į pragarą ar dangų, - tarė Natas. - Tave galime matyti tik Damijanas ir kitos būtybės susijusios su mirusiųjų pasauliu, bei aišku mes nefilimai, nes priklausome abiems pasauliams žmogiškajam ir dangiškajam.

Dabar kai Natas su Damijanu man paaiškino, kas tiksliai esu suvokiau, kodėl taip keistai jaučiausi. Jausmas buvo tarsi plūduriuočiau ore. Galbūt taip ir buvo juk savo kūno neturėjau. Pabandžiau pažvelgti į save, lyg ir mačiau savo rankas, kai jas iškėliau, bet tai pat kažkas buvo blogai, jos atrodė permatomos ir dar tas nesvarumo jausmas.

Atsikrenkščiau.

-Kaip kitaip. Tai kas dabar? - paklausiau. - Aš taip ir liksiu ši šmėkla?

Nemeluosiu šį idėja man nepatiko, bet buvimas šmėkla buvo geriau nei virtimas demone ir patekimas į pragarą. Nors neįsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti mano ir Damijano santykiai, kai aš tokios būklės.

-Gali likti ir ja, jei nori, - tarė keistai nusišypsodamas Damijanas, - bet turi ir kitą pasirinkimą.

-Kokį?

-Gali man pažadėti savo sielą tarkime už savo kūną, - tarė jis suktai nusišypsodamas. - Nors ir nusprendei eiti su manimi tu nukelavai į žemę ne į pragarą, todėl tavo sielą liko tau, - paaiškino.

-Nepasiduodi ar ne?, - tariau tai pat jam šyptelėdama.

-Jau sakiau noriu tavęs amžinai ir tai geriausias būdas tam pasiekti, - suktai nusišypsojo jis.

Pažadėti savo sielą Damijanui nebeskambėjo man baisiai jau seniai. Žinojau, kad jis mane myli ir niekada neleis patirti kankinimų ir, kad stengsis, jog būčiau laiminga šalia jo. Bet gal visgi man dar būtų įmanoma grįžti ir į savo žmogiškąjį gyvenimą?

-O manęs prikelti nėra būdo? - paklausiau.

-Yra, bet tau jis nepatiktų. Kad prisikeltu mires reikia, kad mirtu kitas žmogus už jį. Gyvybė už gyvybę. Viskas vardan pusiausvyros. Be to jei burtas bent kažkiek nepavyksta žmogus nebegrįžta toks pat. Aišku su manimi tau negrėstu tai, bet abejoju ar sutiksi aukoti nekaltojo gyvybę, - paaiškino Damijanas.

Pažvelgiau į Natą tikėdamasi gal jis turi kokių pasiūlymų.

Jis tik papurtė galvą.

-Tai tavo vienintelė išeitis sudaryti sutartį su juo, jei nenori, kad kitas mirtu tavo vietoje ir tu nebūtum šmėkla.

-Spėju tai reiškia, jog mano siela tavo, - tariau Damijanui. - Bet kaip mano šeima?

-Kai atgausi savo kūną žmonės galės tave matyti. Tu galėsi gyventi tarp šio ir mirusiu pasaulio. Atsižvelgiant, kad tavo siela priklausys man galėsi netgi keliauti į pragarą kada panorėjusi ir iš jo  atgal į žemę, bet ne į dangų aišku. Kadangi tu busi vis dar mirusi tavo žmogiškasis kūnas nesikeis, nesens. Bus ir šalutinis efektas tu pati matysi mirusius ir galėsi su jais bendrauti. Savo šeimos po jų mirties deja pamatyti nebegalėsi, nebent jų sielos nukeliautų į pragarą ar taptų pasiklydusiomis, kaip tavo. Kurį laiką tu galėsi tęsti bendravimą su jais gyvųjų pasaulyje, bet vėliau ar anksčiau jie pastebės, kad tavo kūnas nesikeičia ir nesensta ir tada turėsi atsitraukti iš jų gyvenimo ar pasakyti tiesą.