Pragaro karalienė

21. Demonų armija

Šios savaitės skyrius tikiuosi patiks;)

§ 

Damijanas:

Mane puolantį demoną sugriebiau už gerklės ir tėškiau į žemę. Jis sudejavo iš skausmo. Kitas tuo metu ėmė kalbėti užkeikimą, kurį iškart atpažinau. Jis buvo kvailys, jei manė, kad to užteks mane įveikti. Bet po akimirkas aš suvokiau, kad užkeikimas skirtas ne man, bet Anastasijai iš to, kaip jis ranka burtus nukreipė į ją. Jei jie nori žaisti taip galime. Pamaniau. Demonai manė, kad Anastasija buvo mano silpnybė, kad nužudę ją jie mane palauš, nes aš ją mylėjau, bet tai buvo netiesa. Meilė jai, kaip tik mane vertė kovoti prieš visus. Darė mane stipresniu. Labiau pasiryžusi laimėti, net jei tai reikštų mano paties pražūtį, kad tik ji būtų saugi.

Kitomis aplinkybėmis būčiau paleidęs savo priešą ir gelbėjęs Anastasiją, bet dabar tai nebuvo būtina. Mačiau, kaip Anastasijos gražų veidą perkreipė baimė, kai ją apgaubė pragaro liepsnos, bet po akimirkos supratusi, kad liepsnos nedaro jai jokios žalos ji nurimo ir sutrikusi pažvelgė į mane. Aš tik šyptelėjau jai parodydamas, kad viskas gerai. Ji man linktelėjo. Paties pragaro liepsnos jai niekada nebus baisios aš ją paženklinau savo ženklu tad net pats pragaras jos nielies.

Mane puolusių demonų vardai buvo Norbertas ir Danielius. Tai buvo jų žmogiškieji vardai. Demonai patekę į pragarą beveik visada pasilikdavo savo vardus turėtus dar žemėje, nes tai jiems būdavo sąsaja su jų kadaise turėtų žmogiškuoju gyvenimu. Jiems tai neleisdavo pamiršti, kas jie buvo prieš pragaro kančias ir kodėl čia atsidūrė. Žinaujau puikiai už ką abu demonai sukėlę sukilimą atsidūrė pragara. 

Danielius buvo buvo čia, nes būdamas žmogumi išžagino ir nužudė ne vieną nekaltą merginą. tiksliau dvidešimt jų. Kitaip tariant jis buvo seriinis žudikas. Na, o Norbertas čia atsidūrė per savo kvailumą, nes norėjo būti turtingas bei sėkmingas ir tam ryžosi sutarčiai su demonu. Iš to kaip jie buvo atrodė buvo aišku kokie kankinimai jiems čia buvo naudojami. Labai dažnai demonų patirti kankinimai pragare atspindėdavo jų išvaizdą ne visada, bet dažniausiai. Buvo aišku, kad Danieliui būdavo vis grąžinamas jo skalpas ir iš naujo nuplėšiamas. Šis pankinimas kartu su kitais jam tęsėsi jau penki šimtai metų kiekvieną dieną. Skamba siaubingai, bet būtent tai jis padarydavo savo aukoms, kai jomis pasinaudodavo nuimdavo jų skalpą dar gyvoms. Tad mano akimis tai buvo tinkama bausmė už jo darbelius.  Ir tada mes turime Norbertą, kuriam buvo vis nuplėšiama dalis veido odos gyvam. Tiesa ši bausmė buvo skirta ne jam, o demonui su kuriuo jis sudarė sutartį, bet sudarydamas ją su juo jis pats sutiko kentėti čia kančias už jį tad pats buvo ir kaltas.

Žmonės labai dažnai neįvertina į ką iš tikro veliasi sudarydami sutartis su demonais jiems atrodo ypač jei yra jauni, kad kol iš tikro ateis laikas vykdyti sutarties sąlygas praeis labai daug metų ir jie sugalvos, kaip išsisukti, bet tiesa ta, kad sutarties su demonu nutraukti neįmanoma. Jiems atrodo, kad visas pasaulis po jų kojų, bet tiesa ta, kad laikas judėdavo daug greičiau nei jiems atrodydavo ir jei atsidurdavo pragare greičiau nei manydavo. Demonui palaukti tą penkiasdešimt ar daugiau metų, kol jo vietą užims kitas, kai jis jau kelis šimtmečius kenčia kančias yra vieni niekai. Tad dabar Norbertas kentė kančias, kurių net nebuvo nusipelnęs, o demonas su kuriuo buvo sudaręs šią sutartį ramiai leido savo dienas pragare be kankinimų. Nors kiek man buvo žinoma dar po trijų šimtų metų jis turėjo būti laisvas nuo sutarties ir jo siela atgimti, o kankimai grįžti tam demonui arba kitai jo aukai su kuria jis sudarys sutartį. Tad jo dalyvavimas šiame sukilime mano akimis buvo apsurdiškas. Tikrai buvo geriau pakentėi dar tris šimtus metų po iškestu septynių šimtų nei  mirti dabar.