Pragaro karalienė

16 Policija

Na net 4 sk. šioje savaitėje tikrai daug sakyčiau:D Kaip bebūtų po šio skyriaus gausite sekančio palaukti kiek ilgiau, nes patys suprantate artėja šventės jau visai;) Gero skaitymo:)

§ 

Anastasija:

Damijanui pargabenus mane namo atsisėdau ant sofos savo svetainėje netartadama nei žodžio. Visko vyko tiek daug. Kartais tikrai pasiilgdavau savo ramaus gyvenimo iki jo ir savojaukios nepavojingos rutinos kur buvo tik kolegijas ir darbas. Bet tada pasirodė jis ir viskas apvirto aukštyn kojomis. 

-Na gi, Anastasija, kalbėk su manimi,  ką tu iš tiesų galvoji? - tarė jis atsitūpdamas šalia manęs ir suimdamas mano rankas.

-Nežinau, - prisipažinau, - visko labai daug. Ar tai tiesa? Tu tikra mane myli? - paklausiau silpnų balsu.

Pagaliau pradėjau suvokti, kad viskas tikra. Damijanas ar Liuciferis nebežinojau, kaip vadinti jį daugiau iš tikro yra velnias. Žinojau, kad turėčiau dabar  jo imti bijoti, bet negalėjau ne po visko, ką patyrėme. Jis niekada nedavė man priežasties jo bijoti niekada nepadarė man nieko blogo. Tad jo nebijojau netgi dabar, kai sužinojau, kas jis.

Damijanas, kurį laiką žvelgė į mane. Tada tyliai, bet užtikrintai tarė:

-Taip tai tiesa aš myliu tave. Bet aš nenoriu, kad mano jausmai tau įtakotų tavo sprendimą. Noriu, kad darytum, kas geriausia tau, kad būtum savanaudė, net jei tai reiškia, jog mane atstūmsi.

Kaip tai turėjo neįtakoti mano sprendimo? Jis mane mylėjo, kaip ir aš jį. Taip aš jį mylėjau iš tikro nebebuvo prasmės sau meluoti, kad tai tik trauka. Buvo nuostabu, kad jo jausmai man buvo tokie pat. Ne, tai būtų nuostabu, jeigu jis būtų žmogus. Dabar....net pati nežinau. Viena mano dalis norėjo paskęsti jo glėbyje, kaip šiandien ryte, kita dalis ta, kuri mąstė blaiviai, o ne akinama jausmų liepė man bėgti nuo jo, kuo toliau. Žinojau, kad meilė jam man negali atnešti nieko gero. Jis juk velnias. Viskas turbūt pasibaigtų skausmu ir kančiomis.

-Anastasija, - tarė Damijanas man nekalbant,- kad ir koks bus tavo sprendimas aš su juo susitaikysiu ir paklusiu jam, bet mano jausmai tau tikri. Noriu kad tai žinotum.

-Man reikia laiko, - tariau. - Noriu kad kurį laiką nesimatytume, kad turėčiau laiko apie viską pagalvoti.

-Gerai, žinojau, kad per anksti sužinojusi tiesą gali mane atstumpti. Todėl stengiausi jos atskleidimą atidėti kiek buvo įmanoma, bet medžiotojas sujaukė mano planus.

-Aš nežinau ar tai reiškia tavo atstūmimą, - prisipažinau.

-Žinau, bet labiau tikėtina, kad visgi nuspręsi mane palikti, kas norėtų savo gyvenimą sieti su velniu, - liūdnai tarė jis.

-Atsiprašau, - tariau.

Atsiprašiau ne tik už tai, kad man reikėjo laiko, nes tai buvo tarsi žaidimas suteikiant jam galimas daiktas tuščių vilčių, bet ir už tai, kad suteikiu jam skausmo.

Aš tai pat jam buvau neabejinga, todėl man buvo liūdna, kad esu jo skausmo priežastis. Bet turėjau šiomis aplinkybėmis labiausiai galvoti apie save. Dėl dievo jis buvo pats velnias.

-Viskas gerai, - tarė jis, - tu neturi už ką atsiprašyti ar apgailestauti. Aš viską suprantu. Be to jau sakiau, kad noriu, jog būtum savanaudė ir darytum, kas geriausia tau. Aš jau keliausiu, - pasilenkęs pabučiavo mano kaktą. - Sudie Anastasija, jei visgi, kada busi pasiruošusi mane dar pamatyti tau tereikės pasinaudoti medalionu, - tarė tarsi nebesitikėdamas mane dar kada išvysti, o tada išnyko nespėjus man tarti nei žodžio jam.