Pragaro karalienė

3. Mes ir vėl susitikome

Po trijų dienų.

Anastasija:

Pastarąsias dienas nebevaikščiojau viena po darbo, o važiuodavau namo su taksi mat pati teisių neturėjau, o po to kai sutikau demoną tapo, kurį laiką per daug baisu vaikščioti vienai naktį. Tėvai siūlė teises imti laikytis, kai sulauksiu vasaros atostogų. Pradėjau manyti, kad teisės visgi būtų gera išeitis ypač dabar, kai vėl teko eiti pėsčiomis naktį namo. Jums turbūt įdomu, kodėl neišsikviečiau taksi, kaip visada. Atsakymas buvo paprastas dabar buvo mėnesio galas, kas reiškė, jog man prastai su pinigais ir kad tikrai kiekvieną dieną negaliu sau leisti taksi, o autobusai po dvyliktos, kaip ir troleibusai nebevažiavo. Tad teko eiti, kas kitomis aplinkybėmis man nebūtų sukėlę problemų, nes mano namai buvo vos už dviejų gatvių, o mano rajonas buvo gana saugus. Bet po įvykio su demonu manęs tikrai nebuvo galima kaltinti, dėl atsiradusio mano bailumo. Naktis buvo palyginusi šilta, gatvės gerai apšviestas, bet vis tiek stengiausi eiti, kuo spartesniu žingsniu, kad pasiekti namus, kuo greičiau.

Buvau nuėjusi beveik pusę kelio, kai išgirdau šaukimą. Buvo neprotinga ir vėl kištis. Bet negalėjau, tiesiog nueiti, jei kažkam reikėjo pagalbos. Todėl patraukiau į tą pusę, kur girdėjau šaukiant. Tai buvo netoli gatvės, nuošaliau už  vieno iš daugiabučio. Lėtai, stengdamasi likti nepastebėtina prisėlinau iš už namo kampo. 

Po to kai išvydau, kas šaukė suvokiau, kad geriau butų buvę čia nelysti ir kad slėptis man beprasmiška, nes apie mano buvimą čia jau žinoma.

Prieš mano akis stovėjo tas pats juodaplaukis demonas su kuriuo sudariau sutartį. Jis ir vėl savo rankomis degino demoną, kaip pirmą naktį man jį pamačius. Su Damijanu buvo ir kitas asmuo, įtariau, kad jis tai pat demonas. Damijano draugas akimirksniu persikėlė prie manęs. Jam atsistojus šalia suvokiau, jog buvau teisi. Jis buvo tai pat demonas, kaip ir juodaplaukis.

-Neliesk, jos, - paliepė Damijanas jam.

-Bet ji viską matė valdove, - tarė demonas.

Tuo metu neatkreipiau dėmesio, kad jis pavadino jį valdovu, nes buvau išsigandusi, o derėjo.

-Tai nesvarbu, - atsakė Damijanas. Demonas tik linktelėjo. - Anastasija, regis mes ir vėl susitikome. Ką čia veiki? - paklausė jis jau manęs atsisukdamas. Kai iš jo laikomo demono ir vėl bebuvo likę tik pelenai.

-Deja taip, - atsakiau. - Tiki ar ne vėl atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Pastaruoju metu sėkmė nuo manęs nusisuko, - liūdnai tariau, tvardydama savo baimę. - Nors tau ir reikėtų pasiieškoti labiau nuošalesnės vietos savo reikalų tvarkymui.

-Nereikia tiek negatyvumo, neketinu tavęs skriausti. Neturiu tam priežasčių, kol laikaisi kontrakto. Manau, tu tylėsi ir apie tai, ką pamatei dabar. Esi per daug protinga kalbėti. Kas dėl vietos be tavęs taip vėlai niekas daugiau vieni gatvėmis nesitranko, be to jei koks žmogus mane ir pamatytų manau gebėčiau su juo susidoroti, - atsakė paprastai.

Linktelėjau nei kiek tuo neabejodama. Prireikus jis lengvai nužudytų liudininką, kuris netylėtų.

-Tuomet tau leidus aš jau eisiu, kad jau niekas neketina manęs žudyti, - tariau. - Man reikia namo. Ir nemeluosiu nenoriu būti šalia tavęs ilgiau nei būtina.

-Palauk, - paliepė jis, - palydėsiu tave namo. Žinant tave dar nesulauksi net ryto, - tarė jis man. Tokia demono pozicija ir vėl mane stebino. Koks jam skirtumas saugiai ar ne grįšiu namo.

Aš tik linktelėjau. Nemaniau, kad būtų protinga per daug su juo ginčytis dar jį supykdyčiau. O pykdyti demoną neskambėjo gerai. Be to kad ir kaip keista man visai patiko jį vėl pamatyti. Žinau, kad taip jaustis buvo kvaila, bet taip jaučiausi. Spėjau, kad viskas buvo, dėl mano smalsumo, nors bijojau jo, dalis manęs norėjo jį pažinti, sužinoti apie jo pasaulį.