Pragaro karalienė

8. Pragaro valdovas

Šios savaitės skyriai. Lauksiu nuomonių ir vote;)

§ 

Damijanas:

Savo ieškota demoną radau ten, kur ir turėjau. Jis stovėjo nuošaliame, apleistame atrakcionų parke. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios daugiau. Šis parkas nebuvo mėgstamas lankyti žmonių, nes buvo labai nuošaliai nuo miesto ir neveikiantis.

-Juk žinai, kad už tai, ką padarei tavo siela bus sunaikinta? Atsakyk man, kodėl turėčiau palikti egzistuoti tave, kai tu net žudai savo rūšį? - paklausiau demono atsirasdamas šalia jo.

-Aš neturiu tam pasiteisinimo ir priimu šią bausmę, - atsakė jis paprastai visiškai nesipriešindamas, kas man buvo keista. Dažniausiai demonai prašydavo pasigailėjimo ar bandydavo įrodyti, jog yra nekalti, kad tik liktų gyvi ar dar kvailiau bandydavo su manimi kovoti jėga.

-Taip paprastai?

Mačiau, kad jis pasiryžęs sutikti savo lemtį, kad ir kokia ji būtų. Jis nebijojo savo mirties nors tai ir reiškė jo sielos sunaikinamą. Jis ramiai perbraukė ranką per savo šviesius plaukus ir tik linktėlėjo man.

Išgirdau šnarėsi už nugaros. Atsisukęs išvydau žmonių merginą, tai buvo ta pati mergina iš pragaro regėjimų. Ji buvau jauna, neseniai įkopusi į savo dvidešimtmetį. Tamsaus gymio, smulkutė.

-Prašau, nežudyk jo, - paprašė ji manęs drebančiu balsu.

-Sandra, ką čia veiki? Liepiau tau likti namie, - tarė demonas, kurio sielą sunaikinti ruošiausi.

-Aš mačiau, kad kažkas negerai, todėl nusprendžiau tave pasekti, - prisipažino mergina jam.

-Tau čia nesaugu, - demonas atsistojo tarp mūsų stebėdamas mane. Jis buvo pasiruošęs ginti merginą, jei prireiktų. Mane toks jo elgesys domino. Tarkime ne kasdien pamatysi demoną, kuris gindamas žmogų stotų, net prieš mane. - Noriu, kad eitum iš čia dabar pat Sandra, - tarė jis merginai žvelgdamas į akis.

-Ir tave palikčiau, tiesiog čia mirti. Ne už ką to nedarysiu, - drąsiai tarė ji.

-Tu manęs neišgelbėsi tik pražūsi pati, prašau eik iš čia, - tarė nevilties kupinu balsu demonas sekundei užmerkdamas akis.

-Ne, - atsakė ji.

-Tokia užsispyrusi, kaip visada, - atsiduso demonas.

-Kodėl tu nori, kad jis gyventų? - paklausiau merginos. - Jis demonas ir dar toks, kur žudo net saviškius.

-Jis tą demoną nužudė gindamas mane. Tai ne jo kaltė, - tarė ji man. Mačiau, kad ji manęs bijo, bet savo baimę stengiasi valdyti, kalbant tik nežymiai virpėjo jos balsas.

-Tu nesupranti, kas jis. Aš šįkart nebūsiu pajėgus tavęs apginti, - tarė demonas merginai.

-Man nerūpi aš tavęs nepaliksiu.

-Kodėl? - paklausiau akimirksniu atsirasdamas šalia jos. Ji kruptelėjo nuo tokio staigaus mano gesto, bet liko vietoje. Demonas nesmagiai sujudo mačiau, kaip išsitempė jo raumenys nerimaujant, dėl merginos. - Tu bijai, - tariau jai stebėdamas ją, bet ne dėl savęs, dėl jo. Supratau neteisingai suvokęs jos baimės priežastis prieš tai, - atsisukau į demoną. - Kokia tavo istorija? -paklausiau jo.

-Tai nesvarbu aš tenoriu paprašyti, kad neliestumėte merginos. Ji nesupranta ką daro.

Žvelgiau į juos abu. Merginą, kuri bando išgelbėti demoną ir kuriai netgi nebaisu, kad tai gali kainuoti jos pačios gyvybę. Tada į demoną, kuriam nerūpėjo jo paties mirtis, bet kuris stengiasi apginti ją. Buvau tikras, kad jai pabandyčiau pulti merginą jis šoktų tarp mudviejų ją gindamas ir bandydamas duoti šansą pabėgti jai nuo manęs.