Pragaro karalienė

23. Mano

Anastasija:

Po visų įvykių atsiguliau pailsėti. Damijanui poilsis, kol vyko gijimo procesas tai pat nemaišė. Vos atsigulusi iškart užmigau jo glėbyje. Man atsibudus Damijanas dar miegojo. Geriau jį apžiūrėjusi pamačiau, kad jo žaizdos jau sugijusios. Paėmusi telefoną pažvelgiau į laikrodį buvo jau paryčiai. Vadinasi mes su Damijanu buvome pramiegoje visą naktį. Tai buvo suprantama atsižvelgiant į aplinkybes. Po visų įvykių mums abiems reikėjo poilsio ne tik emocinio, bet ir fizinio. Na man labiau emocinio jam fizinio, bet vistiek...

Nužvelgiau šalia į miegantį Damijaną. Jis atrodė toks ramus. Toks žmogiškas. Damijanas miegojo ant nugaros tik su džinsais netgi nebuvo užsiklojęs. Jis visada miegodavo šalia manęs su kelnėmis, kas buvo kvaila mano akimis ir nepatogu. Nors iš kitos pusės aš pati visada devėdavau savo pižamą, kaip ir dabar su juo. 

Man šovė idėja. Atsisėdau ant lovos apsižergdama Damijaną kartu suimdama jo rankas ir jį pabučiuodama į skruostus, kad pažadadinti.

-Labas rytas, - tariau jam atsimerkus.

-Sveika,- nusišypsojo jis plačia šypsena. - Įdomią poziciją esi čia pasirinkusi kelimuisi.

-Ir aš taip manau, bet ji labiau skirta tavęs prispaudimui į kampą, - suktai šyptelėjau.

-Nejaugi? - kilstelėjo antakį jis. - Ir ko tiksliai tu iš manęs nori?

Kaip kažkas vos atsibudęs galėjo taip gerai atrodyti, kaip jis? Pagalvojau žvelgdama į jį.

-Na atsižvelgiant kiek mes visko kartu patyrėme manau tau reikėtų paklausti ar nenoriu būti tavo mergina, - tariau nutaisiusi nekaltą veidelį.

Neketinau jo pristatinėti visiems kaip draugo, kai mūsų jausmai buvo vienodi. Kaip, kad Damijanas norėjo, jog būčiau tik jo. Tai ir aš norėjau, kad kam nors paklausus būtų aišku, jog jis mano. Žinodama tiesą nebeturėjau priežasties neskubinti mūsų santykiu ir plaukti pasroviui.

Damijanas nusijuokė.

-Žinai būtų užtekę paprašyti ir aš su mieliausiu noru būčiau sutikęs žinodamas, kad nebenori palaukti. Nebuvo būtina naudoti jėgą, - šelmiškai nusišypsojo.

-Na aš labiausiai norėjau laiko, nes tu daug ką slėpei nuo manęs. Dabar jau kaip ir žinau viską bent jau nemanau, kad dar yra kažkas, kas galėtų mane atbaidyti nuo tavęs po visko, ką mačiau jau, - pasakiau tiesą.

-Tokiu atveju, - Damijanas su sukta šypsena sugriebęs mane parvertė po savimi. - Nori būti mergina?

-Na nežinau man reikėtų pagalvoti, - atsakiau norėdama jį paerzinti.

Garbės žodis tokia pozicija, kai jis ant manęs buvo dar karštesnė nei aš ant jo. Ypač kai jis mane užgulęs buvo pusnuogis ir tai gundančiai besišypsantis.

Damijanas vėl nusijuokė.

-Anastasija, jau per vėlu vaidinti sunkiai pasiekiama. Tu jau mano, - paskutinius žodžius jis ištarė rimtai. Man patiko, kad jis taip smarkiai manęs nori.

 -Na gerai jei taip, - atsidusau, -  kol kas sutinku būti tavo mergina.

-Kol kas? Maniau jau sakiau, kad neketinu tavęs niekada paleisti, - plačiai nusišypsojo jis.

-Tai nereiškia, kad aš pati nesugalvosiu nuo tavęs kada pabėgti, - toliau erzinau jį.

Jis tik nusijuokė vėl ir mane pabučiavo.

-Tarsi aš tau leisčiau, erzintoja, - tarė atsitraukęs jau nuo manęs.

-Negaliu ginčytis, dėl to, - tariau nusišypsodama jam bei prisitraukdama atgal bučiniui.