Pragaro karalienė

5. Padėkit

Anastasija:

-Damijanai, - sušukau išsigandusi atsisukdama. Buvau savo namų virtuvėje, kai jis iš niekur apsireiškė man už nugaros.

-Atsiprašau, jei išgąsdinau, tai nebuvo mano tikslas, - ramiai, bet neatsiprašydamas, tarė jis.

-Viskas gerai.

Salemas pamatęs Damijaną ėmė šnypšti. Aš priėjusi paėmiau jį ant rankų ir ėmiau glostyti, kad nuraminti.

-Viskas gerai Salemai. Jis neketina mūsų skriausti, bent kol kas, - tariau žvelgdama demonui į akis. Kačiukas aprimo mano rankose. - Ką čia veiki Damijanai vėl pasidarė nuobodu?

-Tiesą sakant aš čia tam, kad kai ką tau įteikčiau. indicent quid cogitaverit essem et abscondi me (lotyniškai reiškia: pasirodyk ką aš paslėpiau), - sukalbėjo burtažodį jis. Tai buvo pirmas kartais, kai pamačiau jį naudojant magiją.

Jo ištiestame delne atsirado senovinis medalionas ant kurio buvo pavaizduota penkiakampė žvaigždė apskritime, šėtono ženklas. Atsiminiau mačiusi jį internete. Medalionas buvo sidabro spalvos nedidelis, su ilga grandinėle pasikabinti ant kaklo.

Paleidau kačiuką iš rankų jis nebepuolė ant Damijano jau nusiraminęs.

-Jis jaučia blogį nuo manęs ir todėl nepasitiki, - tarė Damijanas pažvelgdamas į kačiuką , kuris atsigulė ant sofos toliau nepatikliai į jį žvelgdamas.

-Negali jo kaltinti, - tariau.

-Taip. Imk, - jis man padavė medalioną.

Paėmiau jį į rankas.

-Kam jis man? - paklausiau.

-Kad galėtum bet kada panorėjusi mane išsikviesti, - tarė švelniai. - Manau, kad nesąžininga, jog tik aš galiu pas tave apsireikšti kada panorėjęs. Taip ir tu galėsi su manimi susisiekti, jei norėsi, - paaiškino jis.

-Ačiū? - nežinojau, kaip turėčiau jaustis gavusi demono iškvietimo mygtuką.

-Nėra už ką. Juk mes draugai, - vėl kažkaip keistai tarsi turėdamas paslaptį nusišypsojo jis, kas kėlė man nerimą.

Linktelėjau.

-Tai kaip jis veikia?

Jis paėmė medalioną man iš rankų ir užkabino jį ant mano kaklo. Kai jo rankos palietė mano kaklą, pajutau, kad jos buvo labai karštos, nors ne tiek, kad prisilietimas taptu nemalonus.

-Tau tereikės jį suimti sušnabždant mano vardą ir bum aš šalia. Norėčiau paprašyti, kad visada ji dėvėtum ant kaklo. Tai busiu tikras, kad jo nepamesi. Nenorėčiau, kad jis pakliūtų į ne tas rankas.

-Gerai. Ar visus demonus taip lengva iškviesti? - tariau.

-Tikrai ne. Dažniausiai tam reikia sudėtingo iškvietimo ritualo arba demonas gali pats tave susirasti, jei jaučia tavo neigiamas emocijas tarkime neviltį, kas gali tave pastūmėti sudaryti su juo sutartį. Tau kaip supranti daviau trumpąjį ir nepavojingąjį kelią mane išsikviesti.

-Tai tikrai taip nepavojinga? - paklausau nelabai tuo tikėdama.

-Ir taip ir ne. Supranti, bet kam kitam vien manęs kvietimo idėja būtų pavojinga ir neaišku ar aš palikčiau tą asmenį, kuris mane iškviestų gyva. Bet tavo atveju tai saugu, nes pats tau ji daviau tam.

 Tai jau skambėjo logiškiau.  

-Supratau, - tokiomis akimirkomis prisimindavau, kad nepaisant savo žmogiškos išvaizdos Damijanas buvo pavojingas demonas ir aš negalėjau per daug atsipalaiduoti šalia jo.