Pragaro karalienė

24. Skaistykla

 Na ką net ne du skyriai iškart 23 ir 24 :D Atsižvelgiant, kad su jais jau bus trys šioje savaitėje skyriai iš viso dabar tikrai kito turėsite palaukti iki kitos savaitės ;)

§  

Anastasija:

Damijanas su manimi praleido visą savaitgalį išsiskyrėme tik kai man reikėjo į kolegiją ir darbą. Tai buvo nuostabu nepaisant to, kad nenuveikėme nieko naudinga tik vartemės lovoje. Nors mačiau Damijaną dar palyginus neseniai jau buvau pradėjusi jo ilgėtis. Jis mane buvo palikęs tik porai valandų vieną, kad grįžtų į pragarą ir paskirtų bausmes sukilime prieš jį dalyvavusiems demonams.

-Tai kaip susigražinai savo vyrą? - linksmai paklausė manęs Natas, kai po paskaitų lydėjo mane iki darbo, nutraukdamas mano mintis.

-Tiesą sakant taip, - tariau. -  Ir netgi paverčiau jį savo vaikinu oficialiai, - atsakiau jam tokia pat plačia šypsena.

-Va kur mano mergaitė. Šaunuolė, - pagyrė mane apkabindamas per pečius Natas.

-Beje ačiū tau. Pokalbis su tavimi man padėjo apsispręsti, - padėkojau.

Natas linktelėjo. 

- Džiaugiuosi, kad buvau naudingas, -papurtė galvą. - Nežianau, ką tu be manęs darytum aš netgi palydžiu tave iki darbo, - kilstelėjo antakį jis.

-Kur jau. Abu žinome, kad tikroji priežastis, kodėl eini kartu dabar yra, kad nori pavalgyti po pigiaja ir aš tau pritaikysiu savo darbuotojo nuolaidą.

-Ei, visiems reikia mokėti gyvenime suktis - mirktelėjo jis.

Nusijuokiau.

Pajutau, kad kažkas negerai. Jaučiausi tarsi kažko kviečiama. Nesupratau šio jausmo nieko panašaus nesu jautusi. Po akimirkos atsiradau už miesto, kažkur man nežinomoje vietoje, kur nebuvo nei gyvos dvasios tik apleisti, apgriuvę pastatai, su išdaužytais langais.

Pradėjau žvalgytis bandydama suvokti, kas vyksta. Natas vis dar laikė mane apkabines per pečius. Spėjau tai ir buvo priežastis, dėl ko jis persikėlė su manimi. Bent jau taip veikė teleportacija su Damijanu man reikėjo laikytis už jo, kad persikelčiau kartu. Apsižvaldgius mano akys užkliuvo už čia stovinčių dviejų vyrų. Vienas iš jų buvo jau mano pažįstamas medžiotojas, kitą mačiau pirmą kartą. Medžiotojas buvo apsirengęs juodus džinsu su žieminiais batais ir stora juoda striuke, rankose turėjo arbaletą. Jau ketinau apžiūrėti atidžiau ir kitą vyrą, bet mano dėmesį patraukė prakalbęs Natas.

-Tėve ką čia veiki? - paklausė jis.

Pažvelgiau nustebusi į Natą. Aš pažinojau visą jo šeimą nei vienas iš šių vyrų negalėjo būti jo tėvas Saulius.

-To paties norėčiau paklausti tavęs, - atsakė jam vyras stovėjęs šalia medžiotojo.

-Na mes su Ana ėjome į jos darbą, kur ji turėjo pradėti savo pamainą, o aš pavalgyti po pigiau, bet vietoje to atsidūrėme čia, o jau kodėl mes čia gali pasakyti tik tu.

-Kas čia vyksta? - paklausiau.

Natas atsiduso pažvelgdamas į mane.

-Gali būti, kad pamiršau tau pasakyti, jog esu nefilimas. Tai reiškia, kad mano motina žmogus, o tėvas angelas, - nekaltai nusišypsojo jis.

To negalėjo būti. Natas buvo žmogus bent niekada neišdavė tokiu nesas. Bet vėlgi kam jam meluoti? Ir tas vyras nepaneigė, kad yra jo tėvas. Pažvelgiau dabar jau atidžiai į vyrą busvusi su medžiotoju, kurį mano draugas pavadino tėvu. Turėjau pripažinti, kad jie buvo panašūs. Tas vyras turėjo tokius pat šviesius tik trumpesnius plaukus, kaip Natas ir mėlynas akis. Nors jo veido bruožai buvo aštrenis nei Nato jų panašumas buvo nepaneigiamas. Buvo keista tik tai, kad jia atrodė labai jaunai gal net mūsų Natu amžiaus. Jis buvo apirenęs visas baltai. Batai kelnės, net paltas buvo baltos spalvos. Suvokiau kitus Nato žodžius jo tėvas turėjo būti angelas. Prieš mane stovėjo tikras angelas.