Pragaro karalienė

4. Nauja draugystė

Anastasija:

Pastarąją savaitę mano gyvenimas slinko ramiai, darbas, kolegija, gal dar kartais po paskaitų nueidavau, kur pasėdėti Natu. Salemas ir gi jautėsi gerai. Veterinaras ji paskiepijo ir pasakė, kad jis visiškai sveikas, tiesa Damijanas buvo teisus jis tikrai nematė viena akyte. Bet daugiau buvo sveikas ir jau apsipratęs su savo naujais namai. Nors ir turėjo savo guolį nakčiai jis visada įsliuokdavo į mano lovą po anklode miegoti. Mane ir gi jau prisileisdavo be baimės. Kitaip tariant tas bailiukas jau tapo visiškai naminiu katinu. Mes su juo išeidavime į lauką pasivaikščioti dažnai, nes mano akimis, tiesiog neteisinga laikyti gyvūną uždaryta, bet niekada nepalikdavau jo be priežiūros, nes bijodavau jog nuklys. Tiesa sakant aš buvau iš tų, kur katinui turėdavo nupirkusi pavaduką. Žinau kad vedžiodama jį taip, kai kuriems žmonėms atrodžiau kvailokai, nes katinas, tai ne šuo. Bet man tai nerūpėjo aš nenorėjau rizikuoti, kad jis pasimestų, bent kol netapo pakankamai didelis atsekti kur gyveną.

Jei prisimenant Damijaną tai nuo to vakaro, kai mane parlidėjo namo aš jo nebuvau mačiusi, o jau buvo praėjusi beveik savaitė. Žinojau, kad turiu džiaugtis, jog demonas manęs nebe persekioja, bet širdyje vis tiek vyliausi jį dar pamatyti. Ir ne tik todėl, kad patenkinti savo smalsumą, bet ir todėl, kad jaučiau keistą norą jį geriau pažinti.

Aš nežinojau, kur galiu rasti Damijaną ar kaip su juo susisiekti, bet jis sakė, kad mes draugai tad vyliausi, jog anksčiau ar vėliau jį dar pamatysiu.

-Labas, - po paskutinės paskaitos prie manęs priėjo Tomas, mano bendrakursis.

Natas sėdėjo šalia manęs suole, bet jis nekreipė dėmesio į Tomą. Jam jis niekada nepatiko ir jis nesistengė būti su juo draugai nors šiaip Natas mėgo visus.

-Labas, - tai pat pasisveikinau su Tomu, - aš pagalvojau gal norėtum su manimi rytoj kur nueiti. Kviečiu į pasimatymą, kur nors pavalgyti, - plačia šypsena nusišypsojo jis.

-Rytoj negaliu, nes dirbu, bet jei pakviestum poryt tai sutikčiau, - tariau.

Nemačiau, kodėl turėčiau atsisakyti. Nors Natas Tomo ir nemėgo jis atrodė mielas vaikinas, be to tai tik vakarienė, jei man nepatiks daugiau su juo nebe susitiksiu ir tiek.

-Tuomet susitiksim poryt, penktadienį, - jis dar plačiau nusišypsojo, - tik gal galėtum duoti savo numerį? Na žinai, kad galėčiau susitarti kada susitinkame.

-Žinoma, - tariau išsitraukdama telefoną ir padiktuodama savo numerį.

-Parašiau tau žinutę, kad tai pat turėtum mano numerį.

-Gerai, - nusišypsojau.

-Aš jau eisiu, - tarė jis, - susitiksime penktadienį, Aną.

-Iki,

Jis nuėjo atsisveikinęs.

-Maniau tavo skonis vyrams geresnis, - tarė Natas man, kai likome tik mudu.

Pavarčiau akis.

-Nesuprantu, ko tu taip jo nemėgsti. Jis nėra padaręs nieko bloga.

-Pavadinkime, tai nuojauta. Kiekvieną kartą, kai jis su manimi kalba mano visi inkstinktai liepia su juo neprasidėti.

-Esi tikras, kad neperdedi? - paklausiau.

-Patikėk tikiuosi, kad klystu dėl jo, bet vis tiek norėčiau, kad kai busi pasimatyme su juo man parašytum, kaip sekasi. Jei ne dėl savęs tai, dėl manęs, kad žinočiau, jog tau nieko nenutiko.

-Ne per daug nerimauji?

-Ana tu mano geriausia draugė tad ne. Plius jau sakiau nuo to vyruko man šiurpas eina.