Pragaro karalienė

12. Pasimatymas

Dar vienas šios savaitės skyrius, lauksiu nuomonių. Gero skaitymo tikiuosi patiks;)

§ 

Anastasija:

Damijanas vėlavo apie dvidešimt minučių pasiimti mane  pasimatymą. Tai nebuvo daug, bet man jau darėsi neramu, kad jis nepasirodys. Nuėjusi prie veidrodžio persišukavau dar kartą plaukus. Buvo keista tiek nerimauti prieš pasimatymą. Dažniausiai niekada nesijaudindavau , bent ne taip smarkiai. Spėju taip buvo, nes Damijanas man iš tikro patiko ir aš nekantravau daugiau apie jį sužinoti. Deja su jo pažinimo idėja atėjo ir baimė, kad man ne viskas patiks, ką jis gali papasakoti. Jis buvo demonas tad suvokiau, kad  yra pridaręs siaubingų dalykų nesvarbu man būna geras ar ne jis vis tiek blogis.

Prieš pasimatymą su Damijanų persirengiau tris kart vis neapsispręsdama, ką noriu vilkėti. Žinau, kad taip jaudintis buvo kvaila, bet nieko padaryti, dėl to negalėjau. Norėjau palikti Damijanui, kuo geresnį įspūdį. Jis nesakė, kur mane vesis tad buvo dar sunkiau nuspręsti, ką vilkėti.  Galiausiai apsistojau ties mėlynais džinsais, aptempta raudoną palaidinę, atvira nugara bei pečiais ir savo juodu švarkeliu su juodais aukštakulniais. Šį apranga tiko, bet kokiai veiklai vakarienei, filmui. Mieliau būčiau vilkusis aptemtą suknelę, bet Damijanas tiksliai taip ir nepasakė nieko, dėl pasimatymo, tad jei būtume po filmo ar vakarienės tarkime sugalvoję eiti į kokį  boulingą tada man nebūtų buvę patogu su suknele. Makiažą taip pat pasidariau ryškesni nei paprastai, akis apsivedžiau juodu kontorų ir pasidariau rudais šešėliais taip pat pasidažiau raudonų lūpdažiu. Plaukus buvau palikus palaidus kristi ant pečių.

Kuo toliau tuo labiau jaučiausi pasimetusi savo jausmuose. Taip Damijanas man rūpi. Ji mane traukia. Nieko keista ir kad juo pasitikiu po įvykių su Tomu, bet vis tiek jaučiau, kad kažkas ne taip. Kad yra kažkas daugiau, mano nepaaiškinamui prisirišimui prie jo. Aš jo tikrai nepažinojau taip ilgai, kad ant tiek pamesti galvą, ką jau kalbėti,  kad su juo jaučiausi tarsi namie, tarsi jį pažinočiau visą savo gyvenimą.

Šaunuolė Ana pagalvojau, padėdama į šalį plaukų šepetį baigusi šukuotis plaukus, visada stengeisi vengti, bet kokių nemalonų, o dabar baigi įsimylėti demoną. Atsidusau kartais nesuvokiu pati, kas dedasi mano galvoje. Protu suvokiau, kad bendravimas su Damijanu nieko gero man galiausiai neduos turbūt net gi atneš skausmą, bet negaliu laikytis nuo jo atokiau. Jis per daug mane traukia ir tai seniai nebėra vien smalsumas.  

-Atsiprašau, kad vėluoju, mane užlaikė pragaro reikalai, - išgirdau pažįstamą balsą sau už nugaros, krūptelėjau iš išgąsčio atsisukdama į jį, - tai pat atsiprašau, kad vėl išgąsdinau, - tarė Damijanas nusišypsodamas man švelniai, bet jo akys juokėsi iš manęs.

Jis atrodė puikiai. Vilkėjo juodus džinsus ir baltus baltinius. Taip pat buvo užsimetęs juodą odinę striukę. Jis atrodė tikrai karštai. Jei tik būtum žmogus iš kart sau leisčiau galutinai, dėl tavęs suskysti pagalvojau. Bet nesi ir tai viską apsunkina.

-Viskas gerai, - tariau, - dėl abiejų. Nors man patiktų, kad nesėlintum taip prie manęs.

-Pasistengsiu, kad tai nepasikartotų. Pasiruošusi pasimatymui?

-Taip, tik pasiimsiu paltą.

-Tai nebūtina. Aš mus perkelsiu tad tau nebus šalta.

Linktelėjau.

-Pamiršau pasakyti, jog labai gražiai atrodai, - tarė jis mane nužvelgęs.

-Ačiū.

Priėjęs jis mane apglėbė rankomis.