Pragaro karalienė

14 Medžiotojas

Na va žadėti abu skyriai kartu (14 ir 15);). Gero skaitymo lauksiu nuomonių apie juos;)

§ 

Anastasija:

Atsibudusi ryte radau Damijaną dar miegantį. Jis laikė mane apkabinęs. Buvo malonu atsibusti jo glėbyje. Atsisukusi labiau prisiglaudžiau prie jo. Jis stipriau mane apglėbė.

-Labas rytas, - tarė.

-Sveikas, - švelniai nusišypsojau. - Maniau dar miegi.

-Ne, aš jau atsibudęs, kuris laikas, tiesiog gulėjau užsimerkęs, - atsakė.

Linktelėjau.

-Nenoriu keltis, - tariau, - bet man reikia į paskaitas, o po jų tiesiai į darbą.

-Man ir patiktų, kad liktum čia su manimi, - tarė jis nusišypsodamas švelniai tai pat. Tada prisitraukė ir pakštelėjo man į lūpas.

-Galėčiau prie to priprasti, - tariau.

-Ir aš, - tarė jis.

-Kas mes Damijanai? - paklausiau žvelgdama jam į akis.

-O kas nori, kad būtume? - toliau laikė mane glėbyje jis.

Atsidusau atsakydama tiesą.

-Jei būtum žmogus norėčiau, kad būtume pora, bent pabandytume ją būti. Dabar nežinau. Noriu tavęs, bet kartu per daug bijau to kas esi.

-Tuomet, kaip jau sakiau galime neskubėti ir žiūrėti, kur tai nuves mus.

Linktelėjau nenoriai atsikeldama iš lovos ir išsilaisvindama iš  jo glėbio.

Jis suktai nusišypsojo žvelgdamas į mane.

-Žinai aš galėčiau tave perkelti į kolegiją. Tuomet galėtum dar pagulėti su manimi šiek tiek, nes nereikėtų važiuoti autobusu.

-Tai pati geriausia idėja kokią esu girdėjusi per ilgą laiką, - tariau atsiguldama atgal ir prisiglausdama prie jo.

Damijanas gulėjo pusnuogis šalia manęs tik su kelnaitėmis. Tad turėjau puikią progą nužvelgti jo kūną ir galiu pasakyti jis buvo tikrai gerai sudėtas. Jis buvo labai gundantis su visais raumenimis ir susivėlusiais plaukais. Na gi Ana tvardykis tariau sau. Na ir kas, kad jis karštas turi vis tiek valdytis. Be galvodama apie Damijano kūną prisiminiau, kad jis buvo sakęs, jog čia tik jo žmogiškasis pavidalas. Kažin koks jo tikrasis? 

-Koks tavo tikrasis pavidalas? - paklausiau.

-Tau dar per anksti jį pamatyti, - tarė jis.

-Kodėl? Bijai, kad jis mane išgąsdins? - paklausiau.

-Panašiai, - liūdnai šyptelėjo jis.

-Galėtum ir daugiau turėti pasitikėjimo manimi, - patempiau lūpą.

-Duok man daugiau laiko gerai?  Man irgi reikia laiko, kad būčiau pasiruošęs atskleisti tau viską, ką nori, - parašė švelniai jis.

-Gerai. 

Nieko blogo, kad Damijanui reikėjo laiko, kaip ir man.

Dar kiek pagulėjus galiausiai man vis tiek teko ristis iš lovos į paskaitas.  Kaip ir žadėjo Damijanas į jas mane perkėlė tad nevėlavau nei truputėlio.