Pragaro karalienė

11. Dingimas

Anastasija:

Likusi savaitgalio dalis praėjo ramiai. Atsibusi Damijano šalia neberadau. Kad man nereikėtų į Kauna trenktis autobusu mane parvežė Dominykas.

-Ačiū, kad parvežei, - nusišypsojau Dominykui, kai jau sustojome prie mano daugiabučio.

 Dabar buvo devynios.

-Man nesunku, bet tau tikrai jau reikėtų eiti laikytis teisių. Tiesiog savo pačios patogumui, - tarė nusišypsodamas man savoi šilta šypsena. 

-Iš tikro galvoju pradėti jas šią vasarą, kai bus atostogos.

-Puiku. Tuomet mums su tavo mama reikės ir pradėti atidėti tavo automobilui, - mirktelėjo jis man.

-Tai tikrai nebūtina iš tikro manau, kad per vasarą gal pavyktų pasiimti pilnas pamainas darbe tada netgi už teises pati susimokėčiau.

Dominykas atsiduso perbraukdamas ranka savo šviesius plaukus. Jis buvo plono sudėjimo, bet vistiek gana stirus virukas, tai pat aukštas. Iš tikro jis buvo gerai atrodantis, net aš tai turėjau pripažinti. Jo sudėjimas buvo tvirtas nors buvo lieknas. Tai pat jis save prisižiūrėjo. Visada budavo gerai apsirengęs, kai nedirbdavo ir pasitempęs, net nesu jo mačiusi su poros dienų barzdą.

-Ana, labai gerai, kad esi tokia savarankiška, bet tau tikrai reikėtų priimti labiau pagalbą iš mūsų. Tavo mama nerimauja, dėl tavęs, - tarė jis man rimtai.

-Aš gebu savimi pasirūpinti.

-Žinau tą, kaip ir tu žinai, jog ne čia problema. Gal aš nesu tavo tėvas, bet kai vedžiau tavo mamą mes tapome šeima, todėl tu gali į mane kreiptis, bet kada, kaip ir į savo tėvus.

-Žinau, - tariau.

Dominykas buvo geras vyrukas ir matėsi, jog myli mano mamą. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl jį taip lengvai priėmiau. Mano mama nusipelnė laimės po skyrybų su tėvu ir Dominykas darė ją laiminga. Jis nuoširdžiai bandė ir man padėti. Mes abu žinojome, kad jis niekada nebus mano tėvas, bet tai pat aš žinojau, kad galiu visada į jį kreiptis.

-Tiesiog žiūrėk, kad tavo savarankiškumas nenuvarytų tavęs į kapus, Aną. Tavo mama teisi turėtum daugiau linksmintis ir kur išeiti, o ne vien dirbti. Mūsų šeimos finansinė padėtis pakankamai gera, kad padengtume visas tavo sąskaita.

-Mama paprašė su manimi pasikalbėti ar ne? - tariau.

-Tavęs nepergudrausi ar ne? - nusijuokė jis. - Taip, ji prašė manęs to, bet tai darau ir todėl, kad man tu tai pat rūpi.

-Žinau, bet tai pat žinau ir ką darau,  jei iš tikro reikės paprašysiu pagalbos. Kai pritrūkau pinigų atsiradus Salemui juk paprašiau jūsų, -  nusišypsojau.

-Tai buvo pirmas kartas per tris mėnesius, kai paprašei ne vien apmokėti už butą, - atsiduso jis. 

-Bet taip parodo, kad kai iš tikro man reikia pinigų aš pasakau.

-Turbūt tu teisi, - pasidavė jis. - Apie tavo teises ir dar bus daug laiko pasikalbėti. Dabar bėk į vidų nesišaldžiusi.

-Gerai, - tariau. Pasiimdama Salemą su daiktais. - Iki.

-Iki ir aplankyk dažniau savo mamą. Ji tavęs pasiilgsta.

-Pasistengsiu, - nusišypsojau patraukdama į laiptinę.

Jis tik papurtė galvą palaukdamas, kol įeisiu į vidų tada nuvažiavo.

Išsipakavusi daiktus ir pamaitinusi Salemą. Jau ruošiausi eiti darytis kavos puodelį, kai suskambo mano telefonas. Skambino Natas.