Pragaro karalienė

6. Ačiū

Nauja dalis buvo žadėta sekmadienį, bet kad jau baigiau anksčiau rašyti tai įkeliu dabar;)

    §    

Anastasija:

-Anastasija, kuo galiu tau padėti? - paklausė Damijanas, kai jį išsikviečiau. - Dar geresnis klausymas, kodėl tu naktį, viduryje miško? - tarė.

Gyvenime nemaniau, kad busiu tokia laiminga jį išvydusi.  

-Aš nežinojau, ką man daugiau daryti, - tariau persigandusiu balsu.

Atsirėmiau į medį savo svoriu, kad jo mažiau kliūtų mano sužeistai kojai ir man ne taip skaudėtų.

Damijanas buvo apsirengęs juodai, kaip pirmąją naktį, kai jį sutikau. Vilkėjo juodus džinsus, megztinį ir odinę striukę. Jo juodi plaukai buvo suvelti, kas jam labai tiko.  

-Tu sužeista, - tarė jis pamatęs šį mano judesį ar pajutęs skausmą.

Linktelėjau.

-Man reikia, kad mane išgabentum iš čia, kol jis manęs nerado, - tariau.

-Ką turi omenyje, Anastasija, kas tau nutiko? Turi man pasakyti, kad galėčiau padėti, - švelniu balsu priėjęs prie manęs tarė Damijanas.

-Jis bandė mane išprievartauti, bet aš pabėgau, - tariau silpnu balsu, nežiūrėdama jam į akis.-Prašau, išgabenk mane iš čia.

-Anastasija, beprasmiška bėgti mes čia vieni. Tau niekas nepadės, - išgirdau besiartinančio Tomo balsą. Visgi jis mane pasivijo. Damijanas tai pat atsisuko į tą pusę iš kurios sklido jo balsas.

-Spėju jis turėjo būti tavo šio vakaro pasimatymas? - paklausė jis manęs.

-Taip, - tariau ramiai. Su Damijanu šalia nebebijau Tomo. - Ar padėsi man pabėgti?

-Aš turiu geresnę idėją nei padėti tau pabėgti. Mes kaip tik leisime tave jam rasti, - tarė demonas. - Pažadu jis nepalies nei plaukelio ant tavo galvos, mergiūkšte, - pažadėjo jis.

-Ar tu jį nužudysi? - paklausiau ramiai. Mintis apie Tomo mirtį turėjo man būti nemaloni, turėjau jausti jam gailestį ar bent kažką. Taip, tai ką jis bandė man padaryti buvo siaubinga, bet ar jis buvo vertas mirties? Nežinau, tą spręskite kiekvienas pats. Bet kuriuo atveju aš jam gailesčio nejaučiau. Nejaučiau ir noro jį gelbėti, kad Damijanas nenužudytų tik ne po to, kai žinojau, ką jis būtų man padaręs. Pažadėjau sau nuo šiol klausyti Nato nuojautos ir nesusidėti su vaikinu, jei jis jam nepatiks.

-Taip, - jis atsakė ir atsitraukė nuošaliau nuo manęs, kad jo nebūtų matyti.

-Štai kur tu, - tarė Tomas išlįsdamas iš už medžių ir rasdamas mane. Atrodė, jog sekundei jo veide išvydau palengvėjimą. Turbūt visgi jis jautė baimę, kad aš pabėgau. - Pagaliau radau tave. Žinai, man beveik gaila, jog negalėsiu tavęs paleisti gyvos. Pati supranti būtų negerai, jei kreiptumeisi į policiją, - tarė jau bjauriai išsišiepdamas.

-Kodėl man tai darai? - paklausiau jo.

-Aš tiesiog norėjau su tavimi pasismaginti, bet tu turėjai būti užsispyrusi ir priešintis.

-Tu nuo pat pradžių buvai tai suplanavęs? - tariau.

-Taip, o tu ką manei, kad iš tikro man patinki? - nusijuokė šaltai jis.

-Pabaisa, - tariau.

Jis pradėjo artėti prie manęs. Aš žengiau kelis žingsnius atgal, kiek pavyko su tokia koja.