Pragaro karalienė

13 Tatuiruotė

Pirmas skyrius šios savaitės. Planuoju išleisti dar du, nes jau turiu draftuose beliko juos sutvarkyti;)

§ 

Anastasija:

-Aš atleisiu tau burną, bet noriu, jog nešauktum. Aš te noriu paklausti iš kur gavai savo tatuiruotę ant peties, - tarė ramiu balsu mano užpuolikas, kai jau buvo nutempęs mane, kur niekas mūsų negalėjo matyti.

Mano tatuiruotė matėsi, nes savo švarkelį žaidžiant biliardą nusivilkau, kai paliko karštą ir pasidėjau ant kėdės.

Jis atleido man burną, bet suvokęs, kad ketinu šaukti vėl ją uždengė.

-Prašau, - švelniai pasakė , - te noriu pasikalbėti, - tarė vėl nuimdamas man ranką nuo burnos.

Pažvelgiau į savo užpuoliką. Jis buvo tvirto sudėjimo netoli savo trisdešimties. Turėjo šviesius rudus plaukus ir mėlynas akis, vilkėjo mėlynus džinsus ir žalią megztinį.

Šįkart neskubėjau šaukti, nes iš tikro neatrodė, kad jis nori mane nuskriausti. Iš tikro jo akys žvelgiančios į mane netgi atrodė susirūpinusios. Mano gyvenime vis daugiau ėmė rasti keistuolių. 

Jis nedarė nieko blogo, tik laikė  dabar jau už rankos ir tai neskaudei. Be to koks pagrobėjas sako prašau? Gerklę, bet kada spėsiu paleisti. Be to jo ir mano dabartinė stovėjimo poziciją man puikiai tiko, kad galėčiau jam skaudžiai vožti ir pabėgti, kaip mokė savigynos kursuose. Tikrai spėčiau pasiekti salę su žmonėmis prieš jam mane pasivejant, ką jau kalbėti, kad buvo tik laiko klausimas, kol manęs pasigedęs ateis ieškoti ir Damijanas. Tad nusprendžiau jį išklausyti nors tai ir buvo kvaila idėja.

Jam paleidus mano burną ir atleidus rankas nebe naudojant smarkios jėgos manęs laikymui ir mano panika atslūgo. Jaučiausi rami, kiek tai buvo imanoma tokiomis aplinkybėmis, o tai reiškė nelabai. Buvau pasiruošusi, bet kada jam trenkti ir dėti į kojas

-Iš kur gavai tatuiruotę? - vėl paklausė. - Prašau, jei tai yra tai, ką aš galvoju tu gali būti pakliuvusi į rimtą bėdą, - tarė ramiai, bet ramiai žvelgdamas man į akis vyras.

-Tu visada šitaip užpolinėji merginas sutiktas bare? - paklausiau.

-Ne, bet norėjau, kai ko tavęs paklausti.

-Tuomet taip ir reikėjo padaryti normaliai priėjus  ir pakalbinus, o ne naudoti smurtą.

-Man reikėjo nuošlamo, jei aš teisus, dėl tavęs. Tu nebūtum sutikusi su nepažįstamų eiti nuošaliau, - atsakė.

-Nes dabar tu tikrai keli pasitikėjimą su tavimi šnekučiuotis, - tariau sarkastiškai. - Kodėl turėčiau atsakinėti į klausimus žmogus, kuris naudoja prieš mane jėgą.

-Nes jei aš teisus ir tai yra demono ženklas, o ne tatuiruotė. Tu esi pakliuvusi į labai didelę bėdą, - tai sakydamas jis nenuleido nuo manęs akių stebėdamas mano reakciją į jo pasakytus žodžius.

Gerai, vadinasi jis žino apie demonus sunerimau. Stengiausi veide neišduoti jokių emocijų, kol neišsiaiškinau, kas jis ir ko nori. Jis gali kelti pavojų tiek man tik Damijanui.

Sumirksėjau apsimesdama kvaila.

-Tau viskas gerai? Nežinau, ko čia pavartojai, bet tai tikrai neįnauda tau. Demonai netikri, - pabandžiau nueiti nuo jo, bet jis atrėmė ranką į sieną, kad manęs nepraleistų.

-Abu žinome, kad tai nėra paprasta tatuiruotė tad pradėk kalbėti, kad galėčiau padėti tau, - atsakė ramiai, bet rimtai jis.

-Šią tatuiruotę pasidariau salone. Sutinku, kad ji kiek keistoka, bet ją dariausi išgėrusi ir tuo metu man atrodė, jog ji kieta, - tariau ramiai jam meluodama.