May's Match

Pataikyti arba praleisti

226

POV Erikas

Aš sustojau prieš juodas duris į butą, kurio adresą buvo ne sunku durasti. Nekantriai pasibeldžiau. Netyčia trenkiau knarkenčia miegančiają gražuolę į sieną.

-Ai...-suaimanavo atsikėlęs vaikinas.-Erikai?

-Koks tu nuspėjantis.

-Ką tu darai?! Paleisk mane nedelsiant!-užrėkė jis ir aš paklusniai paleidau rankas.

May nusileido ant grindų skaudžiai trenkdamasis. Toliau nustebusiai pažvelgė į savo duris.

-Pala...ką aš...aš nieko neatsimenu!-pasipiktino jis.-Kodėl mes prie mano buto? Pas tave juk buvo vakarėlis...

-Kuriame atsirado tėvai. Kas žinojo, kad pas juos naktinė pamaina.-nelaimyngai atitraukiau nuo jo žvilgsnį.-Pasirodo tu gyveni netoli.

-Tu mane čianai atempei?!

-Pas mane buvo pasirinkimas palikti tave lauke, bet ten jau gulėjo bomžai. Aš taip ir neišgirsiu dėkingumo?!

-Ačiū...turbūt.-pasimetusiai sumurmėjo jis.

Tuo metu duris atidarė mieguista mergina net
nepažiūrėjusi į mus.
-Sąskaita rytoj sumokėsim.-žiovauji ji bei trenkė durimis.

-Kamila, ble!-pasibeldė May.-Aš nuplėšiu tavo visus plakatus su azijetais jeigu neįleisi!

-Ką tu pasakei rasiste?!-staiga atidarė ji duris.-Ir kur tu buvai?

-Jis nakvojo pas mane.-atsakiau aš.

-P...pas tave?-ištarė ji.-May, kiek tu jam sumokėjai?!

May nieko neatsakydamas pavertė akis bei užėjo į vidų. Jie tikrai neišsimiegojo na ir neišsimiegos.

-Ko dar?-pertraukė tyla jis.

-Treniruotė už 10 minučių, pamiršai? Judinkis greičiau.-nusišypsojau aš stebėdamas kaip keičiasi jo pikta veido fizionomija.

***

POV May

-Keista...kur visi? Aš niekada neateidavau pirmas.-mieguistai sumurmėjau žiūrėdamas į tuščią sporto salę. Erikas kažkur išėjo, bet sakė, jog greitai grįš. Apėjęs vos ne du kartus visus persirengimo kambarius ir kabinetus aš liūdnai atisisėdau ant suoliuko bei išsitraukiau šaltą telefoną. Jis parodė laiką ir žinoma atsijungė.

Aš sustingau spoksodamas į juodą ekraną.
Ta prasme 6 ryto?
-Erikas. Erikai, mulki tu!-užrėkiau. Balsas aimanavo per visą salę.

Aš atsisėdau atgal ant suolo prieš trenkdamas per jį iš pykčio. Eiti namo ir poto atgal į mokyklą beprasmiška. O pamokos per 2 valandas bei miegoti norisi.
Aš ilgai negalvodamas atsiguliau ant suolo padėdamas rankas po galva. Tai pasirodė man pačia minkščiausia vieta pasaulyje.
Uždariau akis. Hm..o čia ir ne taip blogai. Niekas nemaišys bei į mokyklą nereikės eiti, nes aš jau joje esu. Erikas nežino, jog aš galiu susitvarkyti betkokioje situacijoje!

***

-Kokio v...elnio..-atidariau akis nesuprasdamas kas vyksta.

Kažkokie vaikai iš viršaus spoksojo į mane ir juokėsi.
Pasakyti, kad aš nustebau- nieko nepasakyti. Šoktelėjau iš suoliuko bei maži pirmokėliai išsiskyrstė kažką šnabždėdami vienas kitam žiūrint į mano veidą.

-Vaikai, eime! Palikite vargšą berniuką! Greitai ateis vyresnieji futbolistai, paskubėkit.-liepė jiems trenerė. Pasirodo pas mažius kūno kultura.
Vaikai bėgo paskui ją.