May's Match

Kartas ant karto neateina

Kodėl nepažįstamieji taip sureagavo?!
Kas jie visai tokie, pašaliniams čia vaikščioti negalima...
Ir kodėl tai mane rūpina daugiau negu tai, kad mane ką tik sujaudino vaikinas?!

Erikas staiga atsitraukė praleisdamas mane eiti. Aš nustebau.

-Time-out pasibaigė.-nelaimyngai pasakė jis.

-Ir mano tikėjimas į tai, jog tu naturalas irgi.-suurzgiau ir už viena trenkiau jam iš kelėnio tarp kojų. Norėjau trenkti, bet jis lengvai sustabdė smūgi aitraukdamas mano kelėnį.

Nesuspėjau išeiti, kaip jis griebė už maikės.

-Kitą kartą pas mane bus daugiau laiko.-kalbėjo jis bei paleido mane.

Futbolo lauke komandos jau stovėjo savo vietose ir laukė švilpuko. Vaikinai nustebo pamatydami mane kartu su Eriku ateinant.

-Kur jūs buvot?! Mus galėjo diskvalifikuoti!

Aš nieko neatsakiau ir atsistojau į savo poziciją. Dabar svarbiausia susikonzintruoti ant žaidimo. Negalvoti apie tai, jog aš gyvenu su Eriku viename kambaryje.

-May, tu kaip?!-pribėgo Julian kai aš užkliuvau už savo kojų. Nuostabu, žaidimas prasidėjo.

-A...aš tiesiog...pamiršau užsirišti batus.-ištariau ir atsistojau nuo žolės.

Henris tuo metu vedė kamuolį ir greitai pažiūrėjo į mane. Ble, aš juk turiu jau būti prie Mato vartų. Pribėgau praėjus keletai sekundžių. Henris sustojo.

-Nu?! Duok pasa, aš įmušiu.-užrėkiau.

Henris žiūrėjo į mane ir staiga apsisuko spyrdamas kamuolį į mūsų lauko pusę.

-Ką tu darai?!

-Tu sugadinsi visą žaidimą.-atkirto draugas.-Pakeliui tu du kartus nukritai bei pametei kamuolį. Vis dar manai, kad įmuši?

-Taip!-užsispyrusiai pratęsiau.

Henris pavartė akis ir kumščiu davė man per galvą. Aš suinkštėjau ir piktai pažiūrėjau į jį.

Kaip aš nenorėčiau niekas nedavė man kamuolio. Henris neleido. Be manęs rezultatas nesikeitė: 3:0.

Mes laimėjom, bet džiaugsmo man tai mažai suteikė. Aš žaidžiau tik per pirmą kėlinį.

Persirengimo kambaryje kažkas pasibeldė į mūsų duris. Aš atidariau pirmas persirengdamas kitą maikę pakeliui. Matas stovėjo su akmeniniu veidu koridoriuje.

-Kas jūs tokie?-netikėtai paklausė jis.

Aš susiraukiau.
-Ką?

-Naujokėliai negalėjo laimėti prieš mane. Aš girdėjau, jog jūs iš Redgifts. To negali būti.-su pykčiu pasakė jis.-Aš mokiausi ten ir nieko nepasiekiau išskyrus pažeminimą.
Vaikinai šokiruoti spoksojo į Mata prieidami prie durų.
Jis visą laiką žiūrėjo į Kian.-Aš galvojau, kad mes pradėsim žaisti lygiosiomis..-suspaudė dantis Matas.-Nemaniau, jog tu moki žaisti komandoje ir nieko nežeminti.

Kian nusijuokė.
-Daug kas pasikeitė, tiesa? Bet treneris tada teisingai padarė išmesdamas tave. Futbolistas turi mokėti idealiai atmušinėti ir įmušinėti.

-Bet tu nei karto neįmušiai! Tai padarė jis.-nurodė į mane. Aš šiek tiek susidrovėjau.-Nežinau kokiu budu šitas šudas Redgifts rado tokius mokinius. Kadangi jus laimėjot prieš mane, jūs neturit jokios teisės pralaimėti prieš kažką kitą. Tai užgaus mano pasididžiavimą.

-Aš galvojau tu praradai jį jau viduryje žaidimo. -sukryžiavo rankas Erikas.

Koridoriuje pasigirdo greitas kulnų beldėjimas. Prie Mato pribėgo Melanie. Mes su Eriku nervingai pažvelgėm vienas į kitą.