May's Match

Kaip atėjo, taip ir išėjo

Pajaučiau šaltą drebulį. Staiga pradėjau nekęsti savo pavardės.

-Kas?-lyg kažko vartodamas pakėliau žvilgsnį į mokytoją. Išstikrūjų aš supratau, kad mane iškvietė prie lentos, bet nesupratau kodėl mane iškvietė. Negaliu patikėti, jog dabar...

-Prie lentos tave iškvietė, stabdį.-atsakė klasiokas atsiguldamas ant suolo. (👆 jis ant nuotraukos)

-Tai vat kame reikalas.-pratęsiau aš kvailą pokalbį. Viduje jaučiau tiek daug pykčio ant savęs, kvailo klasioko, nesuprantančio šios siaubingos situacijos, o labiausiai ant Eriko. Reiktu per pertrauką peilį pas Henri paprašyti. Žinoma jeigu iki pertraukos aš nepadarysiu sau gėdos, kurią visi atsimins iki savo gyvenimo galo.

-Ilgai man dar laukti?! Užduotis knygoje, išspręsk!-pabeldė ji su liniuote per lentą.-May, tu praleisdavai matematikos pamokas jau kaip mėnesį, o priežastis - beprasmiškas begiojimas per gazoną su kamuoliu ir berniukais. Eik, lenta pasiilgo.

Aš neišdrįsau pajudėti, pasinerdamas į savo išsigalbėjimo idėjų dugną. Nejaugi pasislepti už suolo...

-Tik nedrįsk ten mane su lentom išdavinėti.-žvengė į mano ausines Erikas.

-Tu šunsnukis.-sušnabždėjau jam žiūrėdamas į ekraną su viltim, jog jis moka skaityti nuo lūpų.

-Užtat ne toks nevykelis.-nusišypsojo jis.-Nieko tokio, visada galima iššokti per langą.

-Aš išjungiu telefoną, užknisai.-pasakiau, bet vistiek tempiau pokalbį.

-Ei, be tavęs nuobodu. Ir aš neužbaigiau...

-Nieko tokio, visada yra dešinė ranka.-erzinau aš jį bei greitai paslėpiau telefoną kartu su ausinėm po sąsiuviniu, kurį man taip pat kaip ir knygą paskolino klasiokai. Priėjo mokytoja.

-Ir su kuom tu kalbi?!

-Su velniu.-nekaltai nusišypsojau.-Reikia juk kažkaip išspręsti uždavinį.

-Eik prie lentos!-užrėkė ji ir aš šoktelėjau iš vietos.

Nu viskas. Iki mano galo liko vienas žingsnis. Visom prasmėm.

-Galima man išspręsti?-netikėtai atsistojo brunetė su akiniais, vardu Lilija - pirmūnė su savo principais. Su ja neįmanoma ginčytis. Bet ji iš šalies visiems patinka.

-Ne.-atkirto mokytoja.

-Aš greitai.-paskubėjo ji eiti prie lentos.

Aš atsidūsau ir prižadėjau sau, kad pastatysiu jos garbei paminklą. Atsipalaiduodamas atsisėdau atgal ant kedės, pastebėdamas nepatinkita mokytojos žvilgsnį. Ji turbūt pabijojo liepti mokinei atsisėsti atgal, kadangi ji tuoj jau atkalbėtu ją.

Mergina kažką braižė, rašė, trynė ant lentos, iš jos vos prakaitas nesipylė. Bei atšaldė ją Henris, įdėmiai stebėdamas jos veiksmus. Aš pastebėjau kaip jis lėtai pakėlė ranką. Šią dieną tikrai įsiminsim. Mokytoja leido jam kalbėti.

-Neteisingai.-ramiai pasakė Henris.

Lilija sustojo nesuprantančiai pažvelgdama į jį bei atrodo rinko žodžius kuriuos ji sakys savo pasiteisinimui.

-Kaip tai neteisingai? Aš tai jau sprendžiau!

-O tu nematai?-nusijuokė Henris ir priėjo prie lentos griebdamas iš jos rankos kreidelę.

Iš pradžių jis neapgailėstaudamas išvalė visus jos sprendimus bei pradėjo viską spręsti iš naujo. Su kiekviena sekunde vis daugiau pykdė Lilija. Taip, ir kodėl aš nežinojau, kad jis protingas?