May's Match

Iš akių - iš atminties

POV May

-Ei, kodėl jau išeinam?! Aš noriu nueiti pas Isaac.-pasipiktinusiai pažvelgiau į Luka, kuris išvarė mane iš sporto salės. Aš specialiai griebiausi už sienos kampo.

-Ne, nenori.-nusprendė jis už mane.-Ir tau nesakė, kad negalima klausytis svetimų pokalbių?

-Jis iš viso tėvų net nesiklauso.-pasakė Justas.

-Bet man juk visai nieko nepasakė, aš turėjau paklausyti. Ir viską ką aš išgridau tai, jog Isaac atsitempė čionai per tave, kad treniruotu komandą, kuri sunaikins jo vienintelį ir niekuom nekalta brolį, jog numalšinti keršto troškulį. Kaip man tai suprasti? Tegu asmeniškai man viską pasako!

Luka griebė mano ranką, suspaudė bei atitraukė ją nuo sienos. Aš staiga labai gailėjausi, kad priešinausi, nes mano ranka pradėjo mėlynuoti. Oi, ne, rausvuoti. Negaliu suprasti kas per spalva...

-Klausyk May.-maišė man Luka įsižiūrėti į spalvą.-Nemanau, kad jis nori dabar tave matyti. Bet pas tave labai dega noras pasikalbėti, gali eiti pas jį ir nieko naujo neišgirsti. Taip ir...laiko per artimiausius mėnesius pas tave bus mažai, todėl gali pasikalbėti su juo arba dabar arba kai pamirši jo vardą.

-Kodėl?

Luka nusišypsojo.

-Už pusės metų aš tau visas smegenis išmušiu treniruotėmis.

Luka nuėjo link mokyklos išėjimo. Justas nuėjo paskui jį. Henris atsargiai atsisėdo ant grindų pairuošęs mano dvasiniai kančiai. Eiti pas Isaac ar...

-Lukuti, atsimeni tą momentą kada tu prižadėjai nuvesti mane į kavinę bei pasiūlyti man vesti tave?-staiga paklausė Justas.-Tai vat, aš kaip tik alkanas.

-Neatsimenu.

-Gaila...o dabar atsiminei?

-Ne.

-O dabar...

-Ne.

-Na, o dabar...

-Gerai nupirksiu tau duonos. Tik tylėk visą kelią, maldauju.-pavargusiai atsidūso vaikinas.

Reiškias, valgyti eina? Aš ilgai negalvodamas kartu su Henriu greitai pasivyjom Luka su Justu. Isaac palauks. Jaučiu apie treniruotes Luka nejuokavo...bet alkiu jis gi mus nemarins.

***

-Skanaus.-nusišypsojo mums oficiantė. Bet nusišypsojo ji tikrai ne iš mandagumo. O poto dar juokėsi prieidama prie kitos oficiantės.

-Puotaukit.-pradėjo žioviauti Luka ir pavargusiai padėjo galvą ant stalo.

-Man atrodo kažko neužtenka...-susiraukė Justas pažiūrėdamas į duonos gabaliuką ant lėkštės. Bėgdami į kavinę su Henriu mes niekaip nesitikėjom, kad Luka realiai užsakys duonos.

-Jūs nieko nepametėt pakeliui?-kreipėsi Henris į darbuotoją. Ji papūrtė galvą.

-O, vat ko!-nušvito Justas pabarstydamas druskos ant duonos. Tada pasiemė nuo Henrio lėkštės jo duoną ir padėjo ant savo.-O aš net nežinojau, kad yra tokia kavinė, kurioje galima patiems daryti burgerius!

Aš ne taip kaip jie jau baigiau ramiai valgyti antrą duonos gabaliuką.

-Justai...o ką tu visai čia veiki?-staiga suparatau aš.

-Mokausi virimo įgūdžius.-atkando jis savo burgerį.

-Tave juk nesenai pagrobė tavo meilė.-taip pat atsigavo Henris.

-Nevadink jo taip! Jis nenusipelnė.-trenkė kumščiu šviesiaplaukis per stalą. Luka trenkė jam per galvą bandydamas užmigti.

-Tyliau, idiote.