May's Match

Kalbus, taip nešvarus

***
195

POV May

-Giliau gali įkišti? Aš 10 minučių laukiu!

-Jis vistiek nejuda.-atsidūso Henris.-Jeigu toks protingas pabandyk vietoj manęs.

Aš su džiaugsmu paėmiau iš draugo raktą ir pasukau užrakte. Durys užtikrintai atsirakino. Henris prunkštelėjo po nosim bei užėjo kartu su manim į viešbučio numerį.

-Ėsti nori?-užrėkiau aš.

Bet vietoj atsakymo jis pavargusiai nugriuvo ant lovos į pirmą papuolusį kambarį bei atrodo atsijungė. Žinoma, juk mes visą naktį sedėjom lėktuve nuoširdžiai tikėdami, jog kai nusileisim vaikščiosim po visą miestą. Bet niekas nepasakė, kad bus lietus.

Iš kambario pasigirdo knarkimas.

Aš gal irgi miegoti noriu, bet absurdiškas Luka ant manęs vėl pakabino pareigas. Bei tai nežiūrint į tai, kad rytoj pirmos rungtynės ir aš turiu kaip minimumas praleisti visą dieną ant treniruotės.

Aš atsidūsau, įsipyliau sau kavos bei atsisėdau ant minkštos sofos. Dvi su puse savaitės. Lygiai tiek praėjo nuo to momento kai Erikas pabėgo ir net neatsiprašė už tai, kad sugadino mano visus planus. Iš pradžių aš bandžiau gražinti savo išdidumą įsitikinęs, jog man patinka merginos, bet kažkodėl ne su niekom nepaėjo. Aš net ruošiausi permiegoti su viena mergina iš mano mokyklos nuo kurios įgavo malonumą daugiau negu puse vyresnieji mokyniai. Bet pas mane vat neatsistojo. Ir perspektyva būti iš viršaus nesužadino. Taip gėda man dar nebuvo. Nors ne, buvo, kada ryte aš atsikėliau visas suprakaitavęs ant sutrauktos paklodės. Kamila poto isteriškai juokėsi ir pasakė, kad girdėjo kaip aš vos nerėkiau vieną, ble, vardą. Eriks neskambino tik kartais susirašinėjo. Nuo to mane dar labiau įpykdino. Atrodo man vėl norėjosi išgirsti jo balsą, o neskaityti tipizuotas raides, bet aš net po mirties grėsme nepripažinčiau to.

Henris vis dažniau pradėjo dinginėti iš vaizdo. Viskas nieko jeigu jis nedinginėtu kartu su Kian. Aš spėju kur draugas išeina, bet nenoriu jo klausti.

Tačiau visą tai užtemdė sunkūs fiziniai užsiėmimai. Luka nors ir buvo kailialupys, bet sulyginus su šiom dviem savaitėm galima pasakyti, kad prieš tai jis buvo tikru angelu. Nesenai net maistu mus apribojo. Daugelis nesutiko bei neišsilaiko norėdami išeiti, bet Luka kažkokiu būdu mokėjo metu surasti metodą kaip sustabdyti vaikinus. Tai, kad jeigu kažkas kažkam neptikdavo tereikėjo apsikalbėti su juo vieniems ir jie pakeisdavo savo nuomonę. Aš vienintelis pastebėjau, jog treneryje kažkas pasikeitė. Jis vis dar visada yra šalia, bet dabar tai panašu į rūpestį. Aš įteigiau tai sau kadangi taip geriau galvoti negu, kad aš esu jo vergas.

-Tu dar čia? Aš juk liepiau sutikti vaikiną prie aerodromo.-įėjo į numerį Luka. Pas jį nuo pačio ryto daug darbų susijusių su būsimom varžybom.

-O tu nepasakei ko būtent bei kaip man ten patekti.-pasipiktinau.

-Jo vardas Maxas, bet tu ir be vardo sužinosi. Pateksi su mašina.-metė man raktus.

-Pas mane nėra teisių...ir iš kur pas tave mašina čia?

-Ji ne mano.-nusijuokė jis.-Pasistenk niekur neatsitrenkti.

-Tu žinai su kuom kalbi?! Aš vairavau automobilį 6 kartus gyvenime!

-Puiku.

-3 iš jų buvo video žaidime.

-May.-kaip įprastai paglostė mane per plaukus.-...aš pasitikiu tavimi daugiau negu kitais. Nori mane nuvilti?

-Eik tu. Pas mane nėra nuotaikos numušinėti žmones pakeliui prieš pietūs.