May's Match

Iš paukščių į šunis

***
220

-May.-pribėgo ryte Samuel kai mes išeidinėjom iš traukinio. Aš piktai pažvelgiau į jį.-tu juk supranti, jog vakar kaltas buvo tik Erikas?

-Jūs stovėjot šalia ir nieko nepadarėt.-suurzgiau.

-Kian poto jam smogė! O treneris kai sužinojo jiems abėm persuko rankas.

Aš tyliai nusijuokiu. Treneris dar neišėjo todėl mes visi stovėjom prie traukinio.
-Tu toks pats kaip ir jie.

Samuel vienu metu apsidžiaugė, bet ir nuliūdo išgirdes mano žodžius.
-Aš padarysiu viską, kad užkloti savo kaltę.-paskui tyliai pridėjo.-...tik nesakyk nieko Henriui. Prašau.

-Ehm...pagalvosiu. Pas jį kaip tik užsivoliojosi peilis lagamine.

-Aš rimtai.

Samuel nuėjo pas draugus. Aš šiek tiek nustebau pažvelgdamas į geriausią draugą kuris stovėjo vietoje kuo toliau nuo visų kitų. Ir kodėl visi jo taip bijo? Henris nei karto nepadarė nieko blogo man matant. Jis visai beveik nieko nedaro.

Viešbutis randasi nelabai toli nuo stoties. Kai tik treneris išėjo mes įsėdom į taxi ir už 10 minučių jau buvom ten prieš įėjimą į aukštą pastatą.

-Iš kur pas jus pinigai 5 žvaigždučių viešbučiui?-nustebo Marsas.

-Direktorius davė pinigus bei liepė pačiam išsirinkti vietą. Vat aš ir išrinkau.-linksmai atsakė vyras tikrai išbankrutavęs direktorių.-Khem, dar...vaikinai čia nemokami pusryčiai! Pas jus yra laikas iki 12, nes poto bus mokama. Aš pavyzdžiui pasiimsiu didelį paketą su savim.

Visi iškarto atsikėlė išgirde malonią naujieną.
Mums išdavė raktus nuo savo kambrių kaip galima greičiau, kad suspėtumėm pavalgyti pusryčių.
Vieninteliui treneriui atiteko liukso klasės kambarys, o mus kažkaip išskyrstė po du kambarius. Nuramino tik tai, kad jie buvo pakankamai erdvus ir patogūs.
Aš atsirdau kambaryje su penkiais nelabai maloniais vaikinais. Užėmiau lovą šalia mano Henriui, bet tas dar neatėjo pamiršdamas lagaminą lifte. Bet vietoj to, jog pamatyti draugo veidą, aš pamačiau jo brolio snukį. Erikas užėjo į kambarį nelaimyngai pastebėdamas laisvą lovą.

-Net nebandyk.-šoktelėjau.-ji užimta.

-Tu galvoji aš mazochistas? Padėkok treneriui.-erzinančiai pasakė tamsiaplaukis nesiryždamas užeiti į kambario vidurį.

Aš pasipiktinęs išbėgau iš kambario greitai nusitaikęs į trenerio viešbučio numerį.
-Jūs taip negalite! Išmeskite jį iš mano kambario!

Vyras grėsmingai pažiūrėjo į mane.
-Tu atsimeni ką jis padarė su tavim praeitą naktį.-netikėtinai paklausė jis. Aš niūriai linktelėjau stengdamasis neatsiminti to bjauraus skonio.-Jūs vienoje komandoje. Jeigu nieko nepasikeis tada man teks ieškotis mažiau konfliktuojančių žaidėjų.

-Bet kodėl?! Aš čia prie ko?!

-Klausyk.-pakėlė jis toną.-man nereikalyngos muštynės futbolo lauke kai mes pradėsim žaisti su kitom komandom. Jūs atėjot ne į cirką! Tu gerai žaidi. Erikas irgi. Aš nenoriu prarasti geriausius žaidėjus tik todėl, jog jūs mergaitės kažko nepasidalinot!

-Gerai.-pasidaviau suprasdamas, kad treneris įpykdavo vis daugiu.-Bet jūs galvojate, kad tai, jog mes gyvensim viename kambaryje viską išpręs?!

-Pažiūrėk. Daugelis balsavo už "taip".

-Daugelis, tai...-susiraukiau pažiūrėdamas atgal. Koridoriuje stovėjo vaikinai. Jie atidžiai klausėsi mano pokalbio. Jie tuoj jau dingo kai pastebėjo mano žvilgsnį.