May's Match

Viskam savas laikas

***
7

POV May

Puse metų.
Pus metų aš bandau atsiminti kada paskutinį kartą išsimiegodavau, valgiau, gėriau, jaučiau savo rankas ir kojas. Prieš akis vien tik žolė, kamuolys, Luka, galvodamas apie naujo lygio sunkumus - atsispaudimai, pritūpimai, bėgimas, kvėpavimas ne per plaučius, prisitraukimai. O viskas tik dėl jo kažkokios kerštingos idėjos! Už tai, kad mano brolis, mano kraujas tiesiog paemė ir paskelbė man karą, per kurį 11 žaidėjų trokšta mirties daugiau negu maisto. Mane čia ne paprastai kankina, mane eksploatuoja bei prievartauja. Aš jausminga natūra, man reikalyngas poilsis! Po-il-sis! Ramybė, pensija! Sustabdykit vaikų smurtą, miestiečiai. Galit susimesti ant gydimo, pas daugelis kojų pirštai atrofuojasi. Ateikit su pinigais, maistu bei šilta antklode.

-May apsiramink ir alų atiduok, tau negalima. Čia jau ne valgyti ateina, o kad tavo kalbą paklausyti.-neapgailėstaudamas pastūmė mane nuo kedės barmenas, su kuriuo aš matausi beveik visą mano laisvą laiką.

Taip, čionai aš ateinu dažnai, kadangi baras randasi šalia mokyklos, o sužinojau apie jį per Henrio kaltę. Jis čia susirado sau naujų draugų. Tie, kurie dabar kaljaną rūko ir apie folosofines temas kalba. Iš viso šiame bare idealu atsipalaiduoti. Jį kažkaip intymiai apšviečia milijonas mėlynų lempučių, o aplinkui galima be jokių sunkumą rasti vietą, kur galima gulėti, linksmintis ir neskaičiuoti laiko. Ne tik aš su Henriu čia vaikštau. Likusieji iš mūsų komandos taip pat čia dažniausiai atsipalaiduoja, jeigu žinoma dar lieka laiko. Vis gi organizmas raikalauja poilsio.

Na, okay, mes tiesiog slėpiames nuo Luka. Pas jį jau kaip mėnesį stogas nuvažiavo. Kuo arčiau mes prie raudonos datos, tuo labiau jo antakiai slinksta į vieną.

Įmanoma, jog viskas nebūtu taip blogai ir žiauriai jeigu mano brolis pats nemėtytu dervo į ugnį. Tik paskutiniu metu jis pats ateidinėjo pasikalbėti su Luka per mūsų treniruotes, bet tiesa neilgam. Luka po to tapdavo dar piktesniu. Aš iki šiol nesuprantu kodėl Isaac tai darė. Tik prielaida, bet juo su Luka tikrai valdo kažkas daugiau negu laimėjimo noras. Toks jausmas, kad aš Isaac visai nepažįstu. Aš bandžiau su juo pasikalbėti, bet atsakinėjo jis trumpai ir be ypatingo noro, o tėvai net nežino, jog jis mieste.

Užtat visi išskyrus tėvus žino. Luka ir Isaac galima sakyti išgarsėjo mieste galima skaityti tik per mūsų darbštumą. Kadangi mes dažnai žaidžiam futbolą geriausiose stadionuose, pažįstami su visais kas stebi mus iš tribūnų. Ypač per pavasariškus vakarus žiūrovų būna daugiausia, nes linksmą atmosferą, nežiūrint į Luka, mes mokam sudaryti. Ką gi aš apgaudinėju, tiesiog Justas ant futbolo lauko lįsti prie visų ir spardyti į vartus ne kamuolį, o kažkieno daiktus. Per tokias situacijas mes jau pripratom būti be drabudžių.

Dabar Justas oficialiai gyvena su Luka. Bet Justas būna su manim kai aš esu vienas namie arba su Henriu. Visi kiti neprisileidžia. Aš prisileidžiu, nes išstikrūjų pasirodo jis ne toks kvailas ir su juo galima pasikalbėti. O jeigu duoti jam ledus jis pradeda dainuoti. Bet kartais jis gali paprastai taip tylėti valandomis. Gali netikėtai sedėti ir iš niekur nieko neištarti nei vieno žodžio. Gali dingti bei neatsirasti keletas dienų. Bet visą kitą laiką jo neužtylditi.
Bet vat paskutiniu laiku Justas dingsta be jokių paaiškinimų.

Henris net sulygunus su tokiom Justo situacijom tapo keistesnis. Net tai, kad keistesnis, bet jis vėl lyg užsidarė nuo kitų bei pradėjo bendrauti tu su nepažįstamaisiais. Tuo labiau ne su ten bet kokiais paprastais dude, o su populiariais. Jis puikiai draugauja su visais Kian'o draugais. Su manim iš viso tik persimeta keliais žodžiais kaip ir su visais kitais artimaisiais, bet stengiasi toli neeiti. Jis lyg kažką nuo mūsų slepia pats nežinodamas ką būtent. Kian suteikia jam tiek dėmesio, kaip mėgstamiausiam žaislui. Nežinau kaip ir kodėl, bet Henris įgavo tai kas jam ne būdinga - arogancija.