May's Match

Vieno lauko uogos

POV May

Aš išbalau.
Erikas nežiūrint į šokiruotą direktoriaus veidą vistiek nepaleido šaliko.

-Kas čia vyksta?!-užrėkė vyras.

-Jis pats užsirovė.-ištarė Erikas vaidindamas, jog jis piktas.-pavadino mane pyderu.

-Kas per žodždiai? Tu nusprendei jį uždusinti?! Mano kabinete? Kas per chaosas vyksta šitoj mokyloj!-paraudo iš pykčio direktorius.-Rivera, tu esi šitoj mokykloj tik futbolo komandos dėka. Greitai tu jos neteksi!

-Kaip gaila.-atsidūso vaikinas aplaižydamas lūpas.-Na, aš jau eisiu.

Man nieko nebeliko kaip tik atsistoti nuo kedės ir suvokti, kad mane ką tik vėl pabučiavo vaikinas. Vaikinas. Antra kartą.
Nuvalydamas lūpas išbėgau į koridorių, pamiršdamas kodėl iš vis buvau per direktorių. Kažkaip ne iki jo kai mane vos neuždusino ir neišprievartavo tuo pačiu metu.
Staiga per ausis suskambėjo garsus skambutis bei kabinetai atsidarė. Nuostabu. Dabar aš Eriko tikrai nerasiu.

-Ei, baklažane, pas tave nukrito.-pasigirdo gale manęs.

Pažįstamas berniukas vardu Domas ištiesė man šaliką. Aš krūptelėjau.

-Sudegink jį. Bet su tėvų priežiurą.-pridėjau aš.-ir ką tu čia veiki?! Pirmokai atrodo ne pirmam aukšte.

-Nu...mane nusiuntė pas direktorių dėl blogo elgesio...ir aš jeigu ką šeštokas!-pasipiktinusiai pasitvarkė savo karpčiukus.-o koks tavo vardas?

-May

-Koks keistas vardas...kaip ir tu. Tai vat, May, pas tave problemos.-laimyngai nusišypsojo jis.-Aš viską mačiau.

***

-Tai tikrai visi pinigai?-skaičiavo Domas rankose tris šimtines.-Sueis...rytoj atneši dar tiek pat. Ate!

Ir šita pragaro būtybė pabėgo. Nuostabu, mane apvogė berniukas kuris įtartinai ramiai reaguoja į besibučiuojančius vaikinus. Kokiu mulkiu jis užaugs.

Aš atsidūsau suspausdamas kumščius.
Maža man buvo Kian'o...dabar dar ir Erikas, neišeiti iš šitos mokyklos gyvam!
Labiausiai sunervino tai, kad aš pats atsakiau į jo bučinį. Ir nesvarbu, kad sagisaugos instinktas suveikė kai šalikas spaudė kaklą.
Aš neturėjau atsakinėti net jeigu tai būtų mirties pavojus!

-Ką atsakinėti?-susiraukė Henris prieidamas prie manęs.

-Aš garsiai pasakiau?-pasimečiau bandydamas pakeisti temą.-...ai tikrai aš kaip tik tavęs ieškojau! Einam pusryčiauti.

-Manęs? Bet aš nuo pačio ryto buvau klasėje...

-Aš ilgai ieškojau tavo klasės.

-Mes juk toj pačioj klasėj...

-Užteks plepėti, aš išalkau.-pertraukiau jį.

Henris norėjo eiti paskui mane, bet staiga jis sustojo bei išsitraukė telefoną iš kišenio. Jam kažkas nuolat skambino.

-Alio?...taip, pas mane...ok.-trumpai atsakinėjo draugas į ragelį bei apgailestaujančiai pažvelgė į mane.-Man laikas eiti. Papusryčiausi be manęs?

Aš pasimetusiai linktelėjau. Netyčia pastebėjau jo telefono ekraną.
Erikas. Jam skambino Erikas. Reiškias nesenai jis vos neišprievartavo vaikino, o dabar ramiai kažkam skambina?! Bei neatrodo, jog pas juos būtu šilti santykiai.

Tiek minčių atsirado galvoje, jog net nespėjau nei vieno įgarsinti. Aš supratau, kad mano smalsumo taip paprastai nepalikti. Na ir į valgyklą nelabai norisi eiti: vabalų su žole galima ir lauke pavalgyt.