Don't Look At The Past (baigta)

48

Pažiūrėjau į telefoną. Ir ten skambino.... Modestas. Atsiliepiau:

-klausau?

-um.. Labas Della

-labas...

-užsiėmus?

-taip

-um... Skambinu, kad pasiūlyčiau kur nors susitikt pasikalbėti.

-oj ne. Galvoji aš dar norėčiau su tavim susitikt?

-nu Della prašau. Tik pasikalbėt.

-nenoriu tavęs matyti akyse ir gali nesirodyti. Pamiršk mane.

-gerai Della. Bet visados žinok, kad rūpi man ir visada gali grįžti į mūsų namus.

-Modestai mūsų niekada nebuvo, buvo tik aš ir tu ir Deliza. Daugiau nebeskambink. Negrįžiu pas tave.

-gerai... Kaip sau nori.

-iki.

Paspaudžiau raudoną mygtuką ir atmečiau pokalbį. Ko jam reikia iš manęs.... Neprasitarsiu niekam, kad skambino jis...

Nuvyjau blogas mintis šalyn ir toliau krausčiau maišus. Sudėjau visus naujus rūbus į vietą. Kadangi nebeturėjau ką veikti tai persirengiau į timpas ir didelį megztinį ir nulipau žemyn į pirmą aukštą. Nuėjau į svetainę ir atsiguliau ant sofos. Junginėjau kanalus, kol radau įdomų serialą. Pagal kalbą supratau, kad tai norvegiškas serialas. Pasidarė įdomus ir toliau žiūrėjau. Žiūrėdama, net nepajutau kaip aš užmigau. Tik užsnudau.

Mane prikelė garsus juokas. Tai nebuvo mano mergytės ar dar kažko. Tai buvo moteriškas juokas... Kaip per serialus rodo tos piktos bobos juokiasi. Tai čia kažkas panašaus. Iš lėto pramerkiau akys. Televizorius jau buvo išjungtas ir buvo tamsu. Tik kažkas įjungė šviesa. Iš lėto atsisedau ir pasisukus į tą pusę iš kurios sklydo tas juokas. Ir pamačiau ko nesitikėjau pamatyti. Tai buvo tėtis ir kažkokia moterys....

Tėtis manęs nepastebėjo. Atsistojau. Ta moterys ir toliau juokesi. Įdomų kas gi taip juokinga buvo jai.

-hm, - atsikrenkščiau. Abu atsisuko į mane. Tėčio mina pasikeitė per sekundę.

-labas Della.

-o čia tavo tarnaitė? - prakalbo ta moterys.
-paimk paltus ir rankinė.

-nesupratau? Kokia dar tarnaitė? - tėtis pamatė kaip mane ši kvaiša įsiūtino.

-o tai kas tu? Ne tarnaitė? - ji į jį žiūrėjo savo debiliškų žvilgsniu.

-noriu jūs nuliūdinti, - kalbėjau eidama prie jų. - aš esu šito pono dukra ir kas galėtu būti tarnaitė, tai tik jūs.

- Hiramai ką visa tai reiškia? - ji klausiamai žiūrėjo į tėti.

-taip Gabriella. Ji mano dukra...

-tad prašyčiau nesijuokti kaip kokiai raganai ant viso namo, nes ne viena esat šiuose namuose. Labanakt.

Pabučiavau tėčiui į žandą ir laiptais užlipau į antrą aukštą. Nuėjau į Delizos kambarį, bet jos ten nebuvo. Tada apžiūrėjau ir kitus kambarius ir nieko. Tada liko mano kambarys. Atidariau kambario durys ir ten pamačiau, kad mano lovoj susiraitė miega abu gražuoliai. Deliza su Tadu abu ir miega. Tai kur man miegot reikia. Vietos mano lovoj nebėra. Tyliai priėjau prie jų ir apkamšiau juos. Ir tyliai uždariau durys. Nuėjau į Tado kambarį ir ten persirengiau į Tado maikę ir atsigulus į lovą ilgai neužmigau. Mintis neleido miegoti. Vis galvojau, kodėl tėtis nepasakė tai moteriai, kad turi dukra... Anūkę... Negi tėtis vis slėpia kažka nuo tų moterų.... Nenoriu, kad ir vėl jis pradėtų gerti ir vestis į namus vis kitas moterys.... Net nepajaučiau kaip užmigau...

Atsikeliau nuo mano mergytės juoko. Jį visur atpažinčiau. Lėtai pakilau iš lovos ir įšėjau iš kambario tik su maikę. Juokas sklido iš svetaines, tad ten ir nuėjau.

Mano mergyte juokėsi, nes Tadas ja kuteno. Ir žaidė su ja. Jis tikrai pasitaisė. Džiaugiuosi, kad jis mūsų nepaliko. Kai Delizai labiausiai reikia tėčio.

Nenorėdama trugdyt jiems nuėjau į virtuve ir ten buvo jau paruošta Delizai košė ir man salotos su sūriu. Mmmm. Iš kart valgyt užsinorėjau. Tad nieko nelaukus pasiėmiau šakutė ir pradėjau valgyt. Į virtuvę atėjo ir Tadas su dukra. Tadas paprašė vienos iš tarnaičių, kad pamaitintu Delizą.

-labas rytas Della.

-labas rytas Tadai, - pasisveikinau pilna burna. Žinau, kad nemandagu.

-Della, kodėl tu su mano maikę?

pabaigiau suvalgyt kąsnį burnoje ir pažvelgiau į maikę.

-ups... Nebuvau pasiėmus naktinių ir tiesiog radau tavo maike, kuri labai patogi ir kvėpia tavim, tad užsidėjau ir tiek.

Jis iš lėto priėjo prie manęs, apkabino per liemenį ir pasakė:

-mažut, tau galima viskas, kas yra mano. Tu man padovanojai geriausia gyvenimo dovana, tai mūsų dukrytė. Myliu jūs abi. Ir man nesvarbu, kad nešioji kito vyro vaiką, bet užauginsiu jį kaip savo, jeigu tik leisi būti su tavimi ir padėti auginti vaikus.

-ačiū Tadai, kad nepabėgai dar. Esu dėkinga, kad padėdi ir taip. Leisiu tau auginti vaikus.
Apkabinau jį atgal ir gavau bučinį į žandą.

-tu geriausia....