Don't Look At The Past (baigta)

49.

Dar pakalbėjom su Tadu ir supratau, kad visai užmiršau savo darbą. Tad nuėjus ir persirengus į normalius rūbus išvažiavau į savo mados namus. Kaip senai buvau čia. Pasiilgau visų. Tik įėjus pro durys iš kart visi puolė sveikintis. Pasisveikinau su visais. Nuėjau į savo kabinetą, kuris buvo sutvarkytas, nusiėmiau palta ir atsisėdau prie stalo. Buvo daug popierizmo. Tad įsijungus kompiuterį ir pasileidus muzikos pradėjau dirbti. Per pietų pertrauką nusprendžiau nueiti į salę, kurioje buvo modeliai, dizaineriai ir jų konsultantai. Tad visi rodė naujausius jų kurinius. Visi gerai atrodo, tad daviau leidima tokius gaminti. Dar pakalbėjau su kitais ir nuėjau prie savo sekretorės. Pasirodo daug pirkėjų yra. Tad pasakiau, kad su jais susiskambintu ir, kad drabužius gaus dar kita savaite. Po pietų pertraukos padariau susirinkimą. Buvo visi. Dizaineriai, sekretoriai ir daugelys kitų. Padariau susirinkimą vien dėl to, kad praneščiau, kad grižtu į darba ir jau visam iki tol kol gims antras vaikelis. Gavau daug sveikinimų. Pati džiaugiuosi, kad laukiuosi antra karta, nesvarbu, kad tai bus ne nuo mylimo vyro vaikas, bet vistiek jis mano mažylis. Užauginsim kartu su Tadu. Keista jis labai pasikeitė. Įdomu kas jį taip pakeitė? Reiks vėl pakalbėt vakare.
Grįžau į kabinetą ir ten jau buvo eskizai su žiemos kolekcija. Tad turiu vėl darbo. Prasedėjau ilgai kol atrinkau geriausius. Iš viso eskizų buvo apie 500. Tad teko pažiūrėt ar spalvos tinka, medžiagos... Daug visko.

16:35 užrakinau savo kabinetą ir atsisveikinus su sekretorė įšėjau iš pastato. Ten jau lauke manęs Tadas. Išlipo iš mašinos.

-kaip sekėsi mano gražuolei? - savo gražia šypsena.

-Gan neblogai, tik daug darbo. Sunku bus įprast po tiek laiko nebuvimo čia.

-įprasi gražuole, duok rankinė,-iš pradžiu nesupratau, kodėl jis taip pasakė, bet tik paskui daėjo, kad padėtų ir nereiktu man vargintis. Todėl padaviau jam savo rankinė ir jis man atidarė priekinės keleivio dureles ir aš įsėdau. Jis uždarė durys ir apėjo mašina į galą padėjo mano rankinė ir atsisėdo prie vairo. Greit užkūrė mašina ir pajudėjom link namu. Po keliu posūkių supratau, kad mes važiuojam ne namo.

-kur mes važiuojam? - sutrikus paklausiau.
-mažytė žinau, kad nori valgyt, noriu praleist laiko daugiau su tavimi. Namuose yra tavo tėtis ir jis mane stebi. Ir namiuose pilna kamerų, sunku būti nesuvaržytam. Pakalbėsim prie to pačio.

-gerai tada ir jo. Aš labai noriu valgyt.

-nesistebiu, nes valgai už du,- tai pasakęs jis savo dešinė ranka uždėjo ant mano pilvo.

-o taip. Greit sustorėsiu jei tokiais tempais valgysiu.

-gali ir sustorėt. Tai normalu. Vistiek mylėsiu tave tokia kokia esi.

-ką?! - likau šokiruota jo žodžių. Net nežinau ką sakyt.

-kas yra meilė?

-tu mane myli? - paklausiau

-um.. Taip mažutė, norėjau prisipažinti vėliau, bet tiesiog nesusilaikiau ir pasakiau dabar.

-oh.... Tadai. Noriu, kad ir tu kai ką žinotum.

-sakyk viską ką galvoji.

-aš irgi tau jaučiu didelius jausmus. Ir tai jau senai. Būdama su Modestu....

##Tadas##

O dieve! Prisipažinau savo mergaitei, kad ją myliu. Tikiuosi ji man ta pati jaučia. Ugh... Ji užsiminė apie Modesta. Taip to kvailio nekenčiu. Mes jau seni priešai. Degiau iš pykčio, kai sužinojau, kad mano mylimoji pas jį.....
Norėjau jam visu akivaizdoj kulka  įstatyt į kakta. Bet svarbiausia, kad tas mulkis susimovė, sužinodamas, kad Deliza mano vaikas. Mano dukra. Taip žinau, kad buvau per daug girtas, kad užsidėčiau apsauga, bet dabar labai džiaugiuosi, kad turim abu nuostabia dukryte. Dellą jau senai mokykloje buvau nusižiūrėjęs. Be galo graži mergina. Charizmatiška, atkakli, protinga. Tiesiog nuostabi mergina. Ir dar kai pamačiau ją tam vakarėlį, nesusilaikiau ne priėjęs. Ir džiaugiuosi, kad buvau jai pirmas.

Umm...so sorry, kad ilgai nekėliau. Neturėjau motyvacijos ir daug nesąmonių buvo mano gyvenime, tad tik dabar sugebėjau, kažka parašyt. Ir dabar jau pradėsiu normaliai rašyt. Ir gausit daugiau ir ilgesnės dalys. Hope u like it