Don't Look At The Past (baigta)

57

Buvo greitai iškviesta greitoji, Della paguldyta ant neštuvu ir įnešta į greitosios automobilį. Tadas ant rankų paėmė mažylius, jie klykė, lyg jausdami, kad mamos šalia nėra. Hiramas ir Elza išskubėjo į ligoninę. Tadas paskambino vidurį nakties savo tėvams, kad atvažiuotu pabūti su dvynukais. O pats išlėkė irgi į ligoninę, pas Della.

Ligoninėje jie trys sėdėjo ilgai, lauke naujienų. Bet pagaliau įšėjo daktaras. Visi atsistojo.

-kaip ji? - perbalusiu veidu paklausė Tadas.
- panele Della per gimdymą prarado daug kraujo ir plyšo stipriai. Mes susiuvome ją ir dabar mums reikia donoro kraujui.
-kokia jos grupė? - paklausė Elza.
- 2B, - pasakė daktaras.
- mano tokia pati, - pasakė Hiramas.
- prašom su manim eiti, - parodė kur eiti Hiramui.

Elza ir Tadas liko sėdėti. Elza braukė nerimo ašaras ir tripe kojomis grindis. Tadas sėdėjo atsirėmęs ir žiūrėjo į vieną tašką, akyse jam kaupiasi ašaros vien pagalvojus apie mylimosios praradimą ir likt su trijais vaikais vienam.

Hiramas davęs krauja atėjo atgal į kolidori ir atsisėdo šalia moters, kuria jis myli.
-Dellai viskas bus gerai, ji atsigaus, tereikia laiko,- Hiramas bandė raminti Elzą ir tadą, kuris vos nu sėdėjo vietoje.
-Hiramai ji gali mirti, aš galiu jos netekti, visi galim jos netekt, supranti tai? - pykčio kupinas Tado balsas perskrodė tylu ligoninės kolidori.
-suprantu Tadai, bet daviau kraujo ir turėtų atsistatyt. Aš irgi bijau, kad gali viskas taip pasibaigt, likt su trijais anūkais be motinos, aš be savo dukros, trys gražuoliai vaikai galėjo likt be mamos, Tadai tu be mylimos merginos. Žinau ką tai reiškia, bet turiu vis dar viltį, kad viskas bus gerai.

Ir tuom pasibaigė jų pokalbis. Jie lauke ir tylėjo. Tyla buvo labai lėtas dalykas, atrodo valandos slinko vežlio greičiu...
Elza jau snaudė Hiramo glėbyje, Tadas jau nebeiškentes atsistojo ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal kol neatėjo vėl daktaras.

- Dellai sukelem dirbtinė koma, kad jos kūnas galėtų atsigauti, nes kitaip jai buvo maža tikimybė išgyventi.

-ačiū daktarė, gal galim ją pamatyti? - paklausė viltingai Tadas.

-taip žinoma, - atsakė daktaras.

Tadas nuėjo į Dellos palatą, jis bijojo ją pamatyt. Jį sustabdė Hiramo balsas.
-Tadai tu eik pas Della, o aš nuvešiu namo Elza ir atvažiuosiu.

-gerai....

Jis padarė baltas ligoninės durys ir pakėlė akys į mergina gulinčią lovoje, prie kurios daug prijungta aparatų, ji gulėjo kaip negyva, buvo visa išbalusi, lūpos suskylinėjusios, tos gražios akys užmerktos.
Jis lėtai priėjo prie jos, pasiėmė kėdė ir atsisėdo šalia merginos. Paėmė jos šalta ir švelnia ranka ir švelniai suspaudė. Jis mintymis kalbėjo su ją. Nuleidęs galva sėdėjo prie jos lovos. Po kažkiek laiko atvažiavo Hiramas ir liepė važiuot namo pailsėt, bet jis atsisakė, sakė nepaliks jos nei minutės.

Paryčiais jis užsnudo,padėjęs galva ant Dellos lovos, Elza nevažiavo į darbą vien tam, kad pridabotu dvynukus. Hiramui, kad ir kaip sunku buvo palikti namus, bet teko, nes verslas be jo negali veikti.

Tadą prižadino seselė,  pasiūle pamiegoti ant sofos ir sutiko, nes matė kaip jam nepatogu miegoti kėdėje.
Kadangi buvo pavargęs jis vistiek atsigulė ant sofos ir užmigo., bet neįšėjo nei karto iš Dellos palatos....