Don't Look At The Past (baigta)

47

Jis pamatė mane, bet nėjo prie mūsų visa laiką mus stebėjo. Kai pabaigėm valgyti, skubinau visus kuo greičiau įšeiti iš ten. Atėjom prie mašinos Tadas greit sudėjo pirkinius, įsodino Delizą į mašiną ir susistabde mane.

-kas buvo? Kad skubini,-paklause Tadas.

-ten.. Toj kavinei mačiau Modestą ir jis matė mus.

-tai ko iš kart nesakei?!!-surėkė Tadas.

Mano akyse susikaupė ašaros ir įlipau į mašina. Tadas irgi įlipo į mašina ir užkuręs pradėjom važiuoti namo.
Visa laika tylėjau ir valiausi ašaros byrančias iš akių. Deliza tai pastebėjo.

-mamyte, kodėl verki?

-mažute, mama verkia, nes kai kas nuliūdino, - gražiai stengiausi pasakyt.

-o kas nuliūdino? - ji nenustojo klausinėti.

-kai buvom kavinei nenusipirkau šokoladinio pyragaičio, o aš dabar jo taip noriu.

-mamyte neverk,-pasake Deliza

-taip Della nebeverk. Grįžim namo, mes su Delizą iškepsim tau tą pyragaiti. Taip Deliza?

-taip tėti!.

Pradėjau ramintis ir nustojau verkti. Dar kai esu nėščia labai sunku valdyti emocijas. Ugh... Tie hormonai.

Grįžom namo. Tadas visus maišus nunešė į mūsų kambarius. Tad nieko nelaukus nuėjau namo. Tik įėjus užuodžiau skanaus maisto kvapą. Tad nuėjau kur mane vėdė kvapas.

O virtuvėje buvo padėta ką tik iškepta lazanija. Aš griebiau už lėkštes ir įsidėjau lazanijos.

Pradėjau po truputį valgyt ir tada atėjo į virtuve Tadas.

-tu ir vėl valgai? Gi nepersianiausiai valgėm kavinėje.

-o tu ar aš valgai už du?

-tu?...

-nu tai va. Man nuolatos reikia maisto. Kad mano berniukas irgi būtų sotus.

-kodėl manai, kad bus berniukas?

-nes jaučiu, kad laukiuosi berniuko.

-Della. Baigiam pyktis ir elgtis kaip maži vaikai.

-atleisk Tadai, bet turiu savo principus ir hormonus ir negaliu pritarti, kad nustot elgtis kaip mažas vaikas.

-nu gerai, bet kai jau tas vaikas bus įštrauktas iš tavęs nustosi elgtis taip ir žliumbt dėl visko.

- wow wow wow. Tu šitaip apie mano vaiką nekalbėsi. Ir dar pabandyk lįst prie manęs ar rėkt žinok gausi.

-lygtais bijočiau nėštukes.

Iš tu nervu griebiau stiklinė ir mečiau į jį. Tegu džiaugiasi, kad spėjo pasilenkt.

-raminkis Della.

-kas tu man toks, kad galėtum aiškint!!!

-tavo dukros tėvas!

-ir?! Tai neduoda tau teisės manęs įžeidinėti!

-ah taip?! Rūpinuosi tavim, o tu šitaip?!

-tu manim rūpiniesi? Ar paklausei kaip jaučiuosi?...

-kam man klaust jei matau kaip tu jautiesi.

-kas čia vyksta?!!

Širdis vos iš krūtinės neiškrito. Tai buvo tėtis.

-tėti?

- laukiu paaiškinimo, kodėl čia triukšmas?

-pone tai mano kaltė. Pats suerzinau Dellą ir ji iš nervu mete į mane stiklinė. Bet spėjau pasilenkt ir ji nepataikę.

-Della?

-tėti tai hormonai. Neišlaikiau ir mečiau į jį stiklinė, kad jis užsičiauptu. Net valgyt nebesinori.

Atsitojau nuo kėdės ir nuėjau į savo kambarį. Girdėjau kaip tėtis pasikviečia Tadą į savo kabinetą.

Pradėjau krautyt maišus tik staiga mano telefonas pradėjo skambeti....

Tai ką grįžau. Ilga laika neturėjau minčiu ką rašyti tas šiandien gavau įkvėpimo ir sugalvojau, kad reikia parašyti.

Ir beje jei nori su manim bendrauti tai parašykit duosiu savo snapchat. 😉😉