Tikras gyvenimas

10 dalis

      Lėtai išėjau iš klasės. Reikia parašyti kokių priemonių reikia mano balnui? Ar tai reiškia, kad jau greit mokysimės skraidyti? Ne. Negali būti. Tai tik mano vaizduotė su manim žaidžia. O kodėl kažkas staiga sugalvojo, kad mūsų grupės bus kartais sujungtos? Ar tai pasikartos? Jei taip, tai kada? Staiga per  savo padrikas mintis išgirdau Elijaus balsą:
      -Ema! Ema!
      -Taip, taip! Klausau. Ar kažko klausei?
      -Hm... Taip. Klausiau ar nenorėtum nueiti su manim į piceriją?
      Vos susilaikiau neišsižiojusi. Elijus kviečia mane į piceriją? Kiek dar staigmenų šiai dienai? Mačiau, kad jis man galvojant pamažu praranda viltį. Nenorėjau versti jį laukti, todėl atsakiau:
      -Taip. Mielai. Tik vienas klausimėlis. Ar tai pasimatymas?
      Elijus pasimuistė vietoje. Bet atsakė:
      -Gali vadinti kaip nori.
      -Reiškias tai pasimatymas.
      Po šių mano žodžių Elijus pralinksmėjo. Į piceriją ėjom neskubėdami ir nesustodami plepėjom. Laidėm juokelius, kol galiausiai kalba nukrypo apie slibinus. Elijus paklausė:
      -Kaip jauteisi kai Meisė uždėjo tau ant rankos leteną ir paliko žymę?
      -Neatsakysiu. Tai privatu.
      -Sumokėsiu jei atsakysi.
      -Cha, cha, cha. Ačiū, bet pinigų man nereikia.
      -Prašau atsakyk! Nori, kad maldaučiau?
      -Gerai, gerai. Tik nemaldauk! Tada jaučiausi... Ne, tai juokinga!
      -Nagi, pasakyk! Prižadu nesijuokti.
      -Gerai, gerai. Tai buvo nuostabus jausmas. Lyg būčiau naujai gimusi. Lyg Meisei reikščiau tiek daug, kad ji dėl manęs galėtų paaukoti net gyvybę. Pasijaučiau saugi ir atsiskyrusi nuo pasaulio. Lyg būčiau viena tuštumoj, bet kartu su manimi būtų Meisė. Man ta tuštuma  patiko. Nebejaučiau nieko, tik meilę Meisei. Aš sužinojau visą jos gyvenimo istoriją. Perėmiau daugumą prisiminimų. Aš prie jos prisirišau. Net dabar nežinau ar tas jausmas buvo tikras. Tai truko tik akimirką, o po to mane nusmelkė skausmas. Skaudėjo ranką ir visa kita dingo.
      -O kodėl kai Augustas paklausė kaip jautėmės, tu šito nepapasakojai?
      -Dėl tos pačios priežasties kaip ir tu.
      -Iš kur žinai, kad aš visko nepapasakojau?
      -Nes aš supratau kodėl tau taip parūpo šis klausimas. Tu norėjai sužinoti ar tau vienam taip atsitiko.
      -Tu atspėjai. Man irgi taip buvo. Viskas ką tu sakei buvo ir man.
      Jaučiau, kad jis jau tuoj klaus ko nors kito, bet aš nukreipiau temą.
      -Ar dar toli ta picerija?
      -Netoli. Jau čia už kampo.
      Bet vos pasukom už kampo, pamatėm ne piceriją. Priešais mus stovėjo žmogus. Buvo apsirengęs juodą striukę ir ant galvos užsimaukšlinęs juodą kepurę. Atrodė kaip paprastas žmogus, bet iškart persigalvojau, kai pažiūrėjau į jo kojas. Jos buvo ne dvi, o visos keturios. Dar labiau nustebau kai jis staiga nusiėmė savo kepurę. Virš dviejų jo akių buvo dar viena. Ji buvo įsmeigta tiesiai į mane. Padaras tik pašaipiai nusišypsojo pamatęs mano reakciją ir iš jo burnos atsklido baisus žviegimas. Jis skverbėsi į mane, surakino visą kūną. Tada ir supratau kas tai. Tai buvo trioktidas. Kai buvau maža, tėtis man skaitydavo įvairias pasakas. Vienoje buvo aprašyti šie padarai. Buvo parašyta, kad jų riksmas atima žmogui jėgas ir įvaro neviltį. Jo trečioji akis visada budi ir niekada nepavargsta. Apsidairiusi supratau, kad gatvelėje nieko daugiau nėra. Iškart supratau, kad mes neturim kito pasirinkimo kaip bėgti. Manau, kad ir Elijus tai suprato, nes greit apsigręžęs griebė mano ranką ir pradėjo bėgti. Bet kur mums bėgti? Kaip pasislėpsim nuo jo, kai jis atsilieka nuo mūsų tik per kokį metrą? Belieka tik viena vieta kur galėtume bėgti. Į mokyklą. Gal ten mus pamatys Augustas ir Meisė su Toru atbaidys trioktidą? Tikėkimės taip ir bus, nes kitaip mums šakes. Bėgti buvo lengva, nes klasėje buvau geriausia bėgikė. Pralenkdavau net Elijų. Bet dabar iškilus pavojui gyvybei, jis bėgo taip greitai, kad net aš nespėjau su juo. Netrukus prieš akis iškilo mokyklos pastatas. Sukaupiau visas likusias jėgas, kad jį pasiekčiau. Vos įbėgus į mokyklos kiemą, riksmas visada sklidęs iš trioktido nutilo. Atsigręžiau atgal pažiūrėti kas jam sutrukdė ir labai nustebau pamačiusi, kad jis liko prie mokyklos vartų. Nebegalėjau daugiau bėgti, todėl susmukau ant žolės. Šalia manęs tuoj išsidriebė ir Elijus. Taip pragulėjom gal kokias dešimt minučių, kai išgirdau kažką ateinant žole. O jei tai trioktidas? Jei jis grįžo? Taip pagalvojus greitai pašokau ir atsistojau į gynybinę poziciją. Bet pamačiusi kas atėjo, nusiraminau. Augustas su neregimais Meise ir Toru iš šalių, paklausė mūsų:
      -Kur jis?
      Mes tik gūžtelėjom pečiais. Rada pradėjom pasakot visą istoriją. Augustas viską išklausęs tik supratingai linktelėjo ir tarė:
      -Jūs turėtumėt būti labai pav...
      Jis nespėjo užbaigti, net tuo metu nuovargis mane įveikė ir aš nukritau ant minkštos žolės. Viskas aplinkui aptemo.