Tikras gyvenimas

12 dalis

Staiga susijaudinau. Juk to tik ir laukiau. Laukiau, kad kažkas gyvenime pasikeistų ir galiausiai mano noras išsipildė! Gal ir nelabai gerai, kad man gresia pavojus, bet gal tai reiškia, kad norėdama jį įveikti turėsiu pereiti daug išbandymų? Jei taip tai aš pasiruošusi! Bet dėje Augustas taip nemanė. Jis dėjuodamas pradėjo pasakoti kodėl mums pradėjo drėsti tas pavojus.
-Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad slibinai jus išsirinko. Tai sužinojęs Saikis baisiai supyko. Saikis yra mūsiškų vadinamas ,,žiauriūjų vadas". Jis visada norėjo tų slibinų, bet nespėjus jam jų pavogti, aš juos išskraidinau čia. Galiausiai jis prisiekė sau jus sunaikinti. Saikiui tai atrodė lengva, nes jūs buvot tik nieko nežinomi žmonės, tad jus sunaikinti buvo labai paprasta. Bet jam nespėjus to padaryti, aš išdaviau jums paslaptį ir pradėjau mokyti. Bet Saikis irgi nenuleido rankų. Priešingai. Jis tik dar labiau užsispyrė kovoti. Tad pasiuntė savo beveik stipriausią pakaliką. Tioktidą. Bet trioktidai turi trūkumą. Jie baisiai bijo slibinų būrio. Prie vieno slibino jie dar laikosi, bet jei vienoj vietoj būna bent du, jie sprunka neatsigręždami. Matyt Saikis apie tai nepagalvojo.
-Gal galit daugiau papasakot apie ,,žiauriuosius" ir savo kaimą?
-Manau apie žiauriuosius nėra ko labai daug pasakoti. Jūs turite žinoti tai, kad žiaurieji puikiai atitinka savo vardą. Jie negaili nieko. Jie neturi jausmų. Paprastai atrodo kaip žmonės, bet gali pasiversti bet kuo. Bet kai jie pasiverčia kažkuo, juos labai lengva atpažinti. Kadangi kaip sakiau jie neturi jausmų. O mano kaimas yra nuostabus. Jame slibinų yra labai daug. Tradicija yra, kad kiekviena šeima turi po vieną slibiną. ,,Aukštiesiems" taikoma išimtis. Jie gali turėti ir du.
-Pala, tai reiškia, kad tu irgi aukštasis.
-Atspėjai, Ema. Mūsų kaime visi gyveno taikiai iki šiol. Vieną dieną Saikis sužinojo, kad du mano slibinai yra nepaprasta ir nykstanti rūšis. Jis užsinorėjo būti aukštasis ir galėti turėti du slibinus. Bet ne bet kokius, o galingiausius. Jis į savo pusę pasikvietė trioktidus ir įvairiausius kitus tamsos padarus. Neapsikentę tokio blogio, aukštieji išvarė Saikį iš kaimo. Nuo tada prasidėjo puldinėjimai. Todėl ir turėsiu trumpam išvykti. Turiu padėti ginti savo kaimą.
Nustėrusi klausiausi šios istorijos. Supratau kokia rimta padėtis kaime. Ir staiga užėjo toks didelis noras padėti kaimui, slibinams ir visiems ten esantiems žmonėms. Ryžtingai tariau:
-Aš vyksiu kartu!
-Dar ko!-Augustas tiesiog pasibaisėjo šia mintimi.-Tu tikrai niekur nevyksi. Tai taip pavojinga, kad tu net neįsivaizduoji. Be to ką aš pasakyčiau tavo tėvams?
-Jie kaip tik penktadienį išvažiuoja.
-Oh...
-Tiesiog pasakysiu, kad važiuoju su klase į ekskursiją su nakvyne. Tokiais dalykais jie visada patiki.
-Vistiek tikrai tavęs nesivešiu.
-Bet, Augustai, jei aš ten būsiu, tai Meisė kausis visu pajėgumu, kad mane apgintų. O jei nebūsiu, ji tik ilgėsis manęs ir tai bus ne į naudą.
-Ema teisingai sako,-prabilo Elijus. -Aš irgi noriu važiuoti.
Šį kart Augustas tiesiog pasiuto.
-Niekur jūs nevažiuosit!-išrekė jis.-Tai per daug pavojinga!
-Bet mes jau dideli! Galim nuspręsti ar norim kautis ar ne,-atsikirto Elijus.
Augustas vistiek laikėsi savo:
-Ne, ne, ne! Su manimi važiuos tik vienas žmogus ir jo vardas ne Ema, ir ne Elijus, taškas!
Dabar jau pasidarė įdomu. Kuo ramiau paklausiau:
-O direktorius jus išleido?
Augustas tik atsiduso.
-Manau jūs turit žinoti,-pasakė jis mums.-Direktorius irgi žino apie slibinus. Jis mūsų pusėje. Aurėjus irgi yra aukštasis.
Staiga kai ką supratau.
-Tai reiškia, kad direktorius važiuos su jumis?
-Kaip tu viską atspėji?
-Pasikliauju nuojauta.
-Reiškias tavo nuojauta gera.
-Tai jau tikrai. Ir jinai sako, kad jūs turite kartu pasiimti ir mane su Elijum.