Tikras gyvenimas

11 dalis

Atsikėliau nuo arbatinuko ūžimo. Apsidairiau aplink. Aš buvau nedideliame kambarėlyje kuriame stovėjo virtuvėlė, lova kurioje aš gulėjau ir staliukas. Vieta buvo nematyta. Galva ūžė. Neskaudėjo labai daug, bet nuskausminamieji būtų pravertę. Galva buvo dar niekis palyginus su kojom. Jas maudė iš visų pusių. Tuo metu pro vienas duris įėjo Augustas. Jis pamatęs, kad jau atgavau sąmonę, išsišiepė kaip mažas vaikas gavęs ledų.
-Sveika sugrįžusi!-pasisveikino jis.-Ar nori arbatos?
-Taip, ačiū. Kur aš esu?
-Tu mano kambaryje. Čia kaip ir mano butas. Nesijaudink, jis mokykloje. Tikrai neneščiau tavęs kažkur be tėvų leidimo.
-O kur Elijus?
-Jam viskas gerai. Laukia tavęs klasėje. Jei gerai jautiesi, ir tu gali ten eiti. Tuoj atnešiu arbatos.
Lėtai atsikėliau iš lovos. Skausmas buvo nepakeliamas, bet šiaip ne taip jį įveikiau. Nuslinkau prie durų ir patekau į klasę. Supratau kodėl anksčiau nepastebėjau šių durelių. Jas slėpė didelė gėlė su plačiais lapais. Dairiausi po klasę kol galiausiai pamačiau prie mokytojo stalo sėdintį Eilijų. Jis manęs dar nepastebėjo. Tyliai prisėlinau jam iš už nugaros ir jau norėjau išgąsdinti, bet pasirodo jis buvo mane pamatęs, tad greit atsisuko ir pradėjo mane kutenti.
-B-b-a-ik! Baik!-vos galėjau išstenėti. Bet Elijus net nesiruošė baigti. Tik dar labiau užkuteno, todėl aš nebegalėdama išsilaikyti ant kojų, griuvau ant žemės ir bandžiau išvengti dar vieno artėjančio puolimo.
-P-p-prašau! Baik!-pabandžiau dar kartą. Šį kart Elijus manęs pagailėjo ir nustojo kutenti. Sunkiai gaudžiau kvapą.
-Oi... Oi... Man atrodo, kad dabar jau visą savaitę negalėsiu juoktis. Ir dėl to kaltas tu!
Su lyg tais žodžiais pradėjau jį kutenti. Elijus to tikrai nesitikėjo. Jis dar bandė sulaikyti kvatojimą, bet po kiek laiko pasidavė. Pradėjo juoktis taip pat stipriai kaip prieš kelias minutes aš. Tuo tarpu atsidarė už gėlės esančios durelės, bet mes to nepastebėjome. Pamatėme jį tik kai Augustas po kokių penkių minučių stebėjimo garsiai kostelėjo. Greit nustojau kutenti Elijų ir abu atsistojome.
-Atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet arbata jau išvirė.
Smarkiai nuraudau. Ir kodėl jis butinai dabar turėjo mus užtikti?
-Nesutrukdėte...
-Smagu žinoti, kad mano mokiniai sutaria. Ir matau ne tik jie.
Augustas nukreipė žvilgsnį į Meisę ir Torą kurie jau bėgiojo po visą klasę lyg žaisdami gaudynes. Pasirodo mes turėjom ne vieną žiūrovą. Augustas nuėjo prie stalo ir padėjo padėklą su arbata. Nusekiau paskui jį. Paėmiau puodelį ir įsidėjau šaukštelį cukraus. Buvau tikra saldumynų mėgėja! Vos gurkštelėjusi arbatos pajutau kaip per visą kūną nueina šilumos banga. Kaip mat skausmas iš kojų dingo, o galva nebeūžė. Pasijutau lyg būčiau katik nuostabiai miegojusi ir iš kart atgavau visas jėgas. Bet juk arbata nesukelia tokio poveikio. Nebent tai ne šiaip arbata!
-Augustai, kokių čia žolelių dėjai?
-Tai nuostabioji ,,liegiažolė". Kaip jau pastebėjai, ji atpalaiduoja, suteikia jėgų ir numalšina skausmą. Aišku ji šičia neauga ir žmonės apie ją nėra nieko girdėję, bet mano gimtinėje ji labai populiari.
-Tavo gimtinėje? O kur jinai?
-Dėje negaliu tau šito pasakyti.
-O tavo gimtinėje yra slibinų?- įsiterpė į pokalbį Elijus.
-Žinoma! Jie ten kaip šuniukai čia! Ten tai kasdienybė.
-O mes kada nors pamatysim tą vietą?
-Visko gali būti!
Staiga aš prisiminiau kodėl aš dar vis šitoje klasėje.
-Augustai, o kaip dėl trioktido? Kodėl jis mus vijosi? Ir kodėl neįėjo į mokyklą?
-Dėl to kaltas tik aš. Atskleisdamas jums paslaptį įtraukiau jus į labai didelį pavojų.