Tikras gyvenimas

5 dalis

Atsibudau ir pirmas vaizdas kurį pamačiau, tai buvo baltos lubos. Akimirką pagalvojau, kad aš esu namie ir buvau tik akimirkai išsijungus, bet po to pajaučiau minkštą čiužinį po savim ir išgirdau pypsintį aparatą. Greit suvokiau, kad aš ligoninėj. Negali būti! Aš tik nugriuvau. Tada pajutau dilgčiojimą galvoje. Paliečiau rankomis pakaušį ir pajutau didžiulį pleistrą. Reiškias man buvo praskelta galva. Bet atrodo jog viską prisimenu. O tai reiškia, kad nieko blogo nenutiko. Tikiuosi iki ketvirtadienio mane išleis. Juk nenoriu pražiopsot informatikos. Atsidusau. Sunku patikėt, kad viskas įvyko vos per vieną dieną. Staiga pro duris įžengė mama ir gydytojas. Mama vos pamačiusi, kad aš atsimerkusi, puolė man į glėbį.
      -Oi, Ema, aš taip išsigandau, kai pamačiau, kad tu guli ant grindų be sąmonės. Kas nutiko?
      -Nieko baisaus, mama. Tik Barnis ant manęs užšoko, o aš griūdama, turbūt trenkiausi galvą į stalą.
      -Oi, kaip džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko.
      -Mama, ar nežinai kada mane išleis?
      -Nežinau. Tai priklauso nuo tavęs.
      -Žinai, aš gerai jaučiuosi. Gal galėsiu išeit jau rytoj? Į mokyklą neisiu.
      -Pakalbėsiu su gydytoju,-ji atsistojo ir nuėjo prie gydytojo. Neilgai pasikalbėjo ir grįžo prie mano lovos.
      -Leido. Išeisi trečiadienį, bet į mokyklą neisi,-pasakė, apkabino ir atsisveikinusi išėjo. Norėčiau šokinėt iš džiaugsmo. Nepraleisiu ketvirtadienio pamokos! Ir dar galėsiu visą trečiadienį nieko neveikti. Valio!
Nebesirūpindama atsiguliau ir kažkodėl pasijutau labai pavargusi. Greitai užmigau.
      Praėjo tik viena diena, o aš pajaučiau, kad nekenčiu ligoninės. Čia maistas toks šlykštus, be to visai nėra ką veikti. Net nebandžiau susirasti draugų, nes už kelių valandų išvažiuosiu. Vis dėlto buvu patenkinta, kad nereikia į mokyklą.
      Pradėjau krautis daiktus. Norėjau iš čia dingti. Galvos nebeskauda. Pleistrą nuėmė ir vėl buvau kaip nauja. Bet apėmė labai keistas noras pabėgioti arba pasivaikščioti. Todėl kai tik seselė leido eiti, nubėgau į savo mylimą miškelį prie mokyklos. Žinojau jį atmintinai. Medžių tankumyne buvau atradusi mažiuką ežeriuką. Tai buvo mano vieta. Stebuklinga vieta. Rūpinausi ja nuo pat mažumės, kai netyčia pasiklydusi ją ir atradau. Niekas nežino apie šią vietą. Tai lyg ir aikštelė kurios viduryje yra nedidelis ežeriukas labiau panašus į tvenkinį. Aplink jį lyg tvora stovi dideli medžiai užstojantys aikštelę nuo kitų akių. Įmerkiau kojas į vandenį, atsiguliau ant žolės ir pažvelgiau į dangų. Taip pragulėjau kokią valandą. Kai jau norėjau keltis ir eiti, pamačiau kaip kažkas sušmėžavo danguje. Tai buvo juodos ir mėlynos dėmelės! Iškart supratau ką tai reiškia. Kadangi žinojau, kad manęs čia niekas neišgirs, pradėjau šokinėti, mojuoti ir garsiai šaukti. Netrukus dėmelės vėl atsirado. Bėda ta, kad jos pradėjo lėkti tiesiai į mane. Žinojau, kad turėčiau tuoj pat bėgti, bet kojos neklausė. Atidžiai žiūrėjau kaip dėmelės vis artėja, artėja ir galiausiai nusileidžia tiesiai prie manęs.
      -Meise?-sušnibždėjau.-Ar tai tu?
      Vos tik tai pasakiau, prieš mane išryškėjo slibinės kontūras. Galiausiai ji tapo visiškai matoma, nors ir balta. Jos kailis su visom dėmelėm švytėjo saulėje, o didžiulės, žalios akys žvelgė į mane. Galiausiai nusprendusi, kad aš nepavojinga, priėjo artyn, prisiglaudė prie mano šono ir atsigulė ant minkštos ir žalios žolės. Pradėjau ramiai ją glostyt. Jau pradedu suprasti, kodėl Augustas taip ramiai reagavo kai jie pasirodė. Kai pripranti prie slibinų jie tampa nuostabiais bičiuliais. Staiga suvokiau, kad Augustas jos turbūt jau ieško, todėl greit atsikėliau ir pasakiau Meisei:
      -Meise, skrisk namo. Pas Augustą. Greičiau!
      Ji lyg supratusi mano žodžius, greit vėl pavirto tik mėlynom ir juodom dėmelėm ir nuskrido į dangų. Nesuprantu kaip niekas nepamato tų dėmelių. Reikės rytoj paklausti Augusto.