Tikras gyvenimas

14 dalis

      -Taip.
      Vos išgirdus tą žodį man suspurdo širdis. Ar man pasigirdo, ar Aurėjus katik pasakė, kad galim keliauti kartu? Buvo praėjusi jau visa valanda ginčinimosi. Kol galiausiai išgavom iš direktoriaus šį žodį, kuris nulems mūsų tolesnį likimą. Vos nustovėjau vietoje iš džiaugsmo kaip mums pasisekė. Tiesiog negaliu patikėti! Elijus su Aurėjum dar kažką kalbėjo, bet aš buvau paskendusi savo mintyse. Kai galiausiai išėjom iš kabineto, nebesulaikiau apėmusio džiaugsmo. Buvom netoli išėjimo, tad greit išėjau į lauką. Tada kaip beprotė, pradėjau klykauti, juoktis ir bėgioti po visą kiemą. Bėgiojau tol, kol uždusau. Man baigus, pasigirdo tylus, tramdomas, juokas. Greit atsisukau į Elijų. Pasirodo jis stebėjo visą šį spektaklį. Jaučiau kaip man užkaista skruostai. Ir ką aš sau galvojau? Juk bet kas galėjo per langą pamatyti kaip aš čia bėgioju ir palaikyti mane pamišėle. Elijus pamatęs, kad jį pastebėjau, dar bandė apsimesti, kad nieko nematė, bet aš permačiau jį kiaurai.
      -Ne, prašau, tęsk!-maldavo Elijus-Buvo labai įdomu.
      Dar labiau užkaitau. Supratu, kad turėčiau kažkaip atsikirsti, bet negalėjau ištarti nė žodelio. Iš gėdos norėjau skradžiai žemę prasmegt!
      -Tau viskas gerai?-jau susirūpino Elijus.-Atrodai lyg raudonas pomidoras.
      Oi, jau geriau nebūtų prasidėjęs! Greit žengiau prie jo ir jau norėjau stipriai užkutenti, bet jis lyg atspėjęs, iškėlė rankas pasiduodamas.
      -Ne, ne! Tik ne kutenimas! Prašau! Pasiduodu!
      Patenkinta savimi nuleidau rankas. Šitas ginklas visada veikia. Dar kartą ačiū mamai! Staiga susidomėjau ar ir slibinus, veikia kutenimas? Rytoj išbandysiu. Kaip tik tada prisiminiau kokia kelionė rytoj laukia. Reikia jai pasiruošti! O jau septynios vakaro! Reikia paskubėti. Greit sumurmėjau Elijui ,,iki" ir parskubėjau namo. Tėvai jau buvo grįžę. Oi, tai blogai. Juk turėjau iškart po mokyklos eiti namo. Mama vos man įžengus pro duris, atbėgo nešina sportiniais batais kelionei ir laisva, vasariška maikute. Ji jau krovėsi lagaminą.
      -Ema, pagaliau grįžai! Jau buvau pradėjusi nerimauti! Kur buvai? Užtrukai mokykloje?
      -Taip. Su Gabriele buvau pasilikusi bibliotekoje. Net nepastebėjau kaip prabėgo laikas,-jaučiausi nejaukiai meluodama mamai, bet gerai, kad ji patikėjo ir tik atsainiai pridūrė:
     -Kitą kartą taip ilgai neužsibūk. Bėje, dabar kaip tik kraunuosi lagaminą. Gal padėsi? Tu visada žinai ko prireiks.
      Nusišypsojau. Tokia jau ta mano mama. Visai nemoka planuoti. Nusekiau paskui ją į kambarį. Vos pamačius lagaminą pilną nereikalingų drabužių, atsidusau. Neturėjau laiko mamos drabužių dėjimui, nes reikėjo pačiai susidėti savo. Bet juk negalėjau to pasakyti mamai. Dar kartą atsidusau ir išverčiau visą drabužių krūvą iš lagamino. Net neklausiau koks oras bus Las vegase. Tiesiog pasiklioviau nuojauta. Kol krauščiau mamos spintą, į kambarį įėjo tėtis. Jis kelias minutes mane stebėjo, kol ir aš jį pastebėjau. Nu ir kiek galima? Pirma Augustas, Meisė ir Toras, paskui Elijus, o dabar ir tėtis! Gal jau užteks? Tėtis lėtai priėjo prie manęs ir pamatęs, kad jau baigiu viską sukrauti, paprašė:
      -Labas, atsimeni, anksčiau tu man labai padėdavai šiuo reikalu. Nenoriu keisti tradicijos.
      O ne! Tik ne tai! Tikrai neturiu laiko dar ir tėčio daiktams. Apsimečiau linksma ir ,,šmaikščiai" atsakiau:
       -Tėti, tai ne tradicija. Be to man tiesiog kalnai namų darbų, o ir taip padėjau mamai. Juk žinai ko jinai prisikrauna. Manau tau teks išmokti viską susidėti pačiam. Be to juk po šios kelionės jau pradėsit dažniau keliauti be mūsų. Tai kam jums dar reikia manęs?
      Taip pasakiusi išėjau palikdama liūdną tėvą. Labai norėjau apsigręžti, atsisveikinti ir padėti sudėti lagaminą, bet tai būtų tik dar blogiau. Nenorėjau skaudinti tėčio, bet jei toje kelionėje žūsiu, jiems bus lengviau atsisveikinti.