Tikras gyvenimas

15 dalis

Kaip tik dėjausi lagaminą kai į mano kambario duris kažkas pasibeldė. Gerai, kad buvau kažką panašaus numačiusi ir lagaminą kroviausi spintoje. Greit uždariau spintos dureles, nubėgau prie stalo ir apsimečiau, kad kažką rašau. Kaip tik tada į kambarį įėjo Mykolas ir Ugnė.
      -Ar galima?-tyliai paklausė Ugnė. Linktelėjau. Supratau kodėl ji kalba pašnibždomis. Jau buvo dvylikta nakties ir tėvai jau miegojo. Ugnė tyliai uždarė už savęs duris ir atsisėdo ant mano lovos. Mykolas įsitaisė šalia. Nuėjau prie jų ir atsisėdau per vidurį. Ilgai tylėjome kol galiausiai Mykolas prabilo:
      -Šiandien negaliu užmigti. Vis lenda į galvą bjaurios mintys, kad tėvai išskris ir nebegrįš. Tada pas mane atėjo Ugnė ir pamačiusi, kad nemiegu pasiūlė nueiti pas tave. Žinau, kad kvaila manyti, kad tėvai nebegrįš, bet manęs neapleidžia nuojauta, kad greit prarasiu sau svarbų žmogų. Neištverčiau jei ko nors iš jūsų netekčiau.
      Taip pasakęs jis stipriai mus apkabino. Supratus kaip jaučiasi Mykolas, man suskaudo širdį. Juk jo nuojauta gali pasitvirtinti. Įsivaizduoju kaip jam bus skaudu kai tik tėvams išvykus pasakysiu, kad išvykstu ir aš. Dabar atiduočiau viską, kad tik visa mano šeima manęs nekęstų ir tik ir norėtų, kad aš dingčiau. Bet aš padarysiu taip, kad Ugnei ir Mykolui nebūtų dingsties jaudintis dėl manęs. Tada prabilo Ugnė.
      -Mykolai, tu tvirtas. Nepasiduok. Tu nieko neprarasi. Mes visada būsim su tavim. Tėvai grįš po savaitės ir mes vėl gyvensim įprastai. Mes visi tave labai mylim ir niekada nepaliksim. Būsim kartu amžinai. Ar ne?
      Ugnė kreipėsi į mane. Aš tik dar stipriau juos apsikabinau ir sušnibždėjau:
      -Amžinai.
      Mykolas pradėjo verkti. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Tada visi atsigulėm į mano lovą ir taip ir užmigom. Tą akimirką jaučiausi saugi ir nepaprastai laiminga.
                           •••••
Atsikėliau nuo žadintuvo čirpimo. Pažiūrėjau į laikrodį ir nustebau, kad dabar trečia nakties. Po to supratau kodėl atsikėliau taip anksti. Tėvai išskrenda penktą. Nutildžiau žadintuvą, kad neprikelčiau Ugnės ir Mykolo, bet jau buvo per vėlu. Jie abudu žiovaudami kėlėsi. Girdėjau kaip tėtis jau atsikėlęs neša žemyn lagaminus. Apsirengiau drabužiais pasidėtais iš vakaro. Ugnė ir Mykolas irgi nuėjo persirenginėt. Baisiai norėjau miego. Juk miegojau tik tris valandas. O pagalvojus, kokia kelionė dar laukia, baisiai suskaudo galvą. Net nesišukavusi nusileidau žemyn pusryčių. Visi tylėdami valgėm sumuštinius. Po to susėdom į mašiną ir išvažiavom į oro uostą kuris buvo vos už penkių kilometrų nuo mūsų namų. Prie daiktų patikrinimo teko atsisveikinti. Mama mane tik stipriai apkabino nenorėdama paleisti. Supratau, kad ji nežino kokius žodžius panaudoti atsisveikinimui. Dar niekada nebuvom to darę. Tėtis irgi nedrįso pasakyti sudie. Ugnė verkė, o Mykolas atrodė irgi tuoj pratruks. Man irgi norėjosi verkti. Juk gali būti, kad juos matau paskutinį kartą. Bet negalėjau užgesinti Mykolo vilčių atsiradusių praeitą vakarą. Kai visi atsisveikino, ir tėvai nuėjo, likom vieni. Nekalbėdami nuslinkom prie išėjimo. Išsikvietėm taksi, kad parvežtų mus namo. Niekas neturėjo ką pasakyti, tai važiavom tylomis. Kai pasiekėm namus, sumokėjom taksistui ir vos atrakinus duris, smukom į savo kambarius. Dar nebuvau pasiruošusi jiems visko pasakyt. Net neįsivaizdavau kaip tai padarysiu. Net šmėkštelėjo mintis tiesiog tylomis pabėgti. Bet iškart nuvijau ją šalin. Ema, susikaupk. Juk pati norėjai šios kelionės! Ir gavai. Pasižiūrėjau į laikrodį. Šešta nakties. Gerai, dar turiu laiko pabaigti susidėti daigtus. Atidariau spintą, bet ten nieko nebuvo! Dabar jau tikrai išsigandau. Kaip lagaminas galėjo dingti? Arba kur? Ir svarbiausia kas jį paėmė? Kaip viesulas išsiveržiau iš savo kambario ir pirma truputį apsiraminusi, žengiau į Ugnės kambarį. Ir sušukau:
      -Ar kartais nematei mano lagamino? Vakar buvo mano spintoje.
      -Mačiau. Aš jį ir paėmiau. O kam tau jis?
      Ji įtariai prisimerkė.
      -Gal kur nors išsiruošei?
      Nutaisiau nekaltą veidą.
      -N-e... Ne...-nutęsiau.
      -Tada jis liks pas mane.
      Nenorėdama daugiau ginčitis ir sukelti dar didesnio įtarimo, išėjau iš kambario. Bet vos uždarius savo kambario duris, daviau mintims valią. Ką aš dabar darysiu? Iš kur gausiu lagaminą ir drabužių? Ir iš vis, kokius drabužius reikėtų imti? Juk nieko nežinau apie tą kaimelį. Ir gerai, neimsiu jokių drabužių. Juk vis tiek, ten juk turėtų būti kokių parduotuvių. Tiesiog nusipirkiu visko ko reikės. Ir dar vis nežinau ką pasakysiu Ugnei ir Mykolui.  Dabar jau labai viliojo mintis tiesiog pabėgti. Bet aš negaliu taip negražiai pasielgti. Bet staiga man šovė mintis!