Tikras gyvenimas

16 dalis

Sėdau prie stalo ir pradėjau rašyti:
Ugne ir Mykolai,
Aš išvažiavau į ekskursiją su klase. Manęs nebus visą savaitę. Tėvai tai žino. Atsiprašau, kad nepasakiau anksčiau. Labai neliūdėkit ir rūpinkitės vienas kitu. Skambinsiu kiek galėsiu.
                                                Myliu, Ema.
Baigusi dar kartą perskaičiau raštelį. Atrodė kaip nuoširdus, trumpas, paprastas laiškas. Susilaikiau neparašius atsisveikinimų. Juk negaliu jų gąsdinti. Be to juk su manimi bus Meisė, Toras, Augustas, Aurėjus ir Elijus. Su tokia kompanija nepražūsiu. Pasižiūrėjau į laikrodį. Jau septynios. Šiandien ateisiu anksti. Pasiėmiau savo kelionių kuprinę kurioje buvo tik būtiniausi daiktai ir dar kartą apžvelgusi kambarį išėjau. Nulipau žemyn ir prikabinau raštelį prie šaldytuvo. Ugnė ir Mykolas dar nebuvo susiruošę. Greit pavalgiau jau seniau iškeptų bulvių ir į kuprinę įsimečiau tris sumuštinius ir kelis energetinius batonėlius. Į sportinę gertuvę prisipyliau gerti ir taip pat įmečiau į kuprinę. Plaukus susirišau į tvirtą kuodą, kad skrendant nesimaskatuotų į šalis. Viską baigusi išėjau iš namų.

Į mokyklą pėdinau per mišką. Nesinorėjo eiti keliu, nes tai man priminė kaip į mokyklą važiuodavau su riedlente. Bet pastarosiomis dienomis orai buvo bjaurūs tad, mano mėgstamiausios transporto priemonės teko atsisakyt. Tik dabar susimąsčiau kokia aš esu talentinga. Aš lankau jodinėjimą, fektavimasį, dainavimą, gitarą, važinėjimasį riedlentėm, dailę. Negalėčiau pasakyt kas iš jų man labiausiai patinka. Dėje, šią savaitę tik prasidėjo mokslo metai, tad visą savaitę nebus nei vieno būrelio. Visi šie būreliai susiję su mano pomėgiais ir charakteriu. Pavyzdžiui jodinėjimas susijęs su tuo, kad labai myliu gyvūnus. Fektavimasis- su nepasidavimu ir kova iki galo. Dainavimas-su muzika. Gitara-su įsiklausimu į muziką ir jos kūryba. Važinėjimasis riedlentėm- su sportu. Dailė- su gebėjimu atsipalaiduoti ir kurti. Taip pat labai mėgstu skaityti. Gaila nėra kokio skaitymo būrelio. Myliu knygas. Lygiai taip pat kaip gyvūnus, muziką, sportą, nepasidavimą, kurimą, viltį. Lėtai pėdinau per mišką. Turiu dar daug laiko, tai manau užsuksiu į savo vietelę. Gerai žinodama kelią, ėjau takeliu vedančiu į mokyklą. Bet tada prie dviejų storų medžių nusukau į dešinę. Ėjau savo pasidarytu vos matomu takeliu. Netrukus priešais mane atsivėrė nuostabus vaizdas. Ežeriukas pievelės vidury buvo ramus ir kaip stiklas atspindėjo dangų. Jame plaukiojo įvairių formų debesys, uždengiantys saulę. Tiesiog nuostabios salygos kelionei. Skrendant saulė nespigins į akis, o debesys uždengs mus. Kaip visada atsisėdau ant ežeriuko kranto ir įmerkiau kojas į vandenį. Jis buvo maloniai šaltas. Tuoj pajaučiau kaip prie mano kojų suplaukė mažytės žuvytės ir pradėjo kutenti pėdas. Jau seniai žinojau, kad šiame ežerėlyje yra žuvų. Kai kurios net labai didelės. Kartais čia ateidama pašeriu jas. Šios vietos niekas nežino, tad niekas nežvejoja. Dėl to per kelerius metus čia priviso tiek žuvų, kad net nebežinau kur jos visos dedasi. Oh... Čia taip gražu. Ruduo šiemet pasistengė. Mane supantys medžiai buvo pasidabinę rudens spalvomis. Raudoni, geltoni, rudi, bordiniai, žali medžai su visais tų spalvų atspalviais buvo tarsi sukurti fotošopu. Aplink čirškė paukščiai, šlamėjo medžiai, pūtė lengvas vėjukas. Bet vis dėl to pažiūrėjus į dangų pastebėjau pilkus debesis artėjančius link čia. Negali būti! Juk katik jų čia nei kvapo nebuvo! Oh... O jau galvojau, kad kėlionė bus sėkminga. Taip galvodama čia prasedėjau gal pusvalandį. Pagaliau susipratau, kad jei noriu bent kiek anksčiau ateiti, jau reikėtų eiti. Atsidususi atsistojau, paėmiau nuo žemės kuprinę ir jau norėjau eiti, bet išgirdau kažką sušlamant krūmuose. Staigiai atsisukau ir apsižvalgiau. Netoli manęs stovėjo du dideli krūmai už kurių pasislėpti tilptų net žmogus. Tarp tų krūmų buvo susidaręs nedidelis tarpelis beveik nesimatantis iš išorės. Dėl to čia buvo gera stebėjimo vieta. Apėjau aplink krūmus. Bet ten nieko nebuvo. Keista... Aš esu įsitikinusi, kad tikrai kažką girdėjau. Bet juk niekas nežino apie šią vietą. Be to negalėtų taip greitai pradingt. Dar kartą apėjau krūmus ir netoli augančius medžius. Aiškiai nieko nėra. Man turbūt tik pasivaideno. Apsisukau ir nuėjau į mokyklos pusę.
      Kai aš pasirodžiau mokyklos koridoriuje, dar buvo likę dvidešimt minučių. Dabar jau pasigailėjau, kad nesiklausiau ką kalbėjo Aurėjus su Elijumi. Visiškai nenutuokiau kur reikėtų susitikti. Nusprendžiau pirma nueiti prie Augusto kabineto. Bet dėje, nieko ten neradau. Aplankiau ir direktoriaus kabinetą, bet ten irgi nieko nebuvo. Nebežinodama ką daryti, nuėjau į lietuvių, kur prie durų laukė visa mūsų klasė. Vos tik ten pasirodžiau, pamačiau prie manęs atlekiančią Gabrielę. Oi, visai pamiršau Gabrielę. Kaip aš taip galiu? Per visus tuos įvykius visai apleidau savo geriausią draugę. Ji atrodė įpykusi. Pribėgusi iškart pradėjo kalbėti:
      -Labas. Ema, kas tau darosi? Beveik visą valandą prastovėjau prie mūsų susitikimo vietos. Kodėl neatėjai?-ji stengėsi kalbėt piktai, bet aš jos balse išgirdau, ne pyktį, o liūdesį. Tai man buvo lyg durklas į paširdžius.
      -Hm... A... Aš...-bandžiau kažką pasakyti, bet man nesisekė. Reikia sugalvot gerą pasiteisinimą. Gabrielė vis dar kantriai laukė atsakymo.- Aš atsiprašau, Gabe. Truputį pramiegojau, tai pasukau trumpesniu keliu per mišką.
      Mačiau kaip Gabrielė nusiminė. Ji tikėjosi ne tokio atsakymo. Tikrai nenorėjau jos skaudinti. Nors ir žinojau, kad greit teks tą padaryti.
      -Aš kartais tavęs nesuprantu, Ema. O juk pažįstu tave puikiai. Vos prasidėjus naujiems mokslo metams, stebėjau tave. Mačiau kaip kiekvieną dieną keitiesi. Neberašai man. Nebevažinėjam riedlentėm kiekvieną savaitgalį. Neinam linksmai apsipirkinėti. Nebežaidžiam žaidimo,,atspėk ką niūniuoju" Nežinau kas tave pakeitė, bet tu nebesi tu. Juk žinai kaip tave myliu ir, kad ir kas tau nutiktų, aš vis tiek tau padėsiu. Būsiu tavo draugė amžinai.
      Po šios jos kalbos nebegalėjau sulaikyti ašarų. Ji pamačiusi, kad verkiu, nežymiai šyptelėjo, apsikabino mane per pečius ir nusivedė į tuoletą. Kai tik ten įėjome aš irgi ją apsikabinau. Taip stovėjom gal kokias penkias minutes, o gal tik sekundę. Ar taip, ar taip, man buvo nesvarbu. Šiuo momentu buvau tik su savo geriausia drauge. Gabrielė dar vis mane apsikabinusi pasakė:
      -Dar kartą džiaukis, kad nesidažai, Ema. Tavo tušas jau būtų nubėgęs. Sukikenau. Pagaliau atsitraukiau ir pasiruošiau pranešti žinią.
      -Gabe, noriu tau kai ką pasakyti. Visą kitą savaitę manęs nebus mokykloje...
    -Ką?-pertaukė mane Gabrielė.- Kodėl?
      -Nes mane pakvietė į tokį konkursą. Žinai, dėl informatikos. Ne tik mane, bet ir Elijų. Su mumis dar važiuos ir mokytojas Augustas ir direktorius. Labai atsiprašau, kad nepasakiau anksčiau. Išvykstam dabar.
      Pažiūrėjau į Gabrielę ir pamačiau tai ko labiausiai nesitikėjau. Ji šypsojosi! Ji tikrai šypsojosi! Pamačiusi, kad suglumau, priėjo, vėl apsikabino ir sušnibždėjo į ausį:
      -Viskas gerai, aš nepykstu. Kaip tik džiaugiuosi. Juk į konkursą galėjo būti išrinkti kiti vaikai, bet jie paėmė tave. Važiuok, ir pasilinksmink tik nekrėsk kvailysčių.
      Nusijuokiau. Galvojau, kad bus blogiau. Jaučiausi negerai meluodama Gabrielei, ir šeimai, bet  ką daugiau galėjau daryti?
      -Tai kur jūs susitiksit? Gal išlydėt?
      -Ne, ne, nereikia. O kur susitiksim net nenutuokiu.
      -Bet...-jau norėjo prieštaraut Gabrielė, bet tuo metu suskambo mano telefonas. Net nežiūrėdama kas skambina, atsiliepiau.
      -Alio.
      -Ema! Kaip tai suprasti? Kokia dar ekskursija? Ir visą savaitę? Ekskursijos netrunka savaitę! Kodėl nieko nesakei? Tu neįsivaizduoji kaip mus išgąsdinai! Pasakyk kokia tau pamoka? Aš ir Mykolas tuoj ateisim!
      -Ugne... Ugne! Nusiramink. Mes su klase tikrai važiuosime į ekskursiją. Ji vyks visą savaitę. Man dabar turėtų būti lietuvių, bet gali neiti, nes manęs ten nėra. Aš jau tuoj išvažiuosiu. Linkėjimai  Mykolui. Myliu jus abu! Bučkis! Iki.
       Atsidususi padėjau ragelį. Oi, prisidirbau. Nuėjau prie Gabrielės, kuri kol aš kalbėjau, iš automato pirkosi vandens. Pastebėjusi, kad atėjau, paklausė:
      -Kas skmbino?
      -Ugnė.
      -Ką sakė?
      -Nieko, tik paklausė kada išvažiuoju.
      -Aišku. Ką atsakei?
      -Gabe!
      -Ką?
      -Baik klausinėt!
      -Gerai, jau gerai! Aš tik paklausiau.
      -Tai gal numanai kur man dabar eiti?
      -Nežinau. Ar buvai informatikos klasėje?
      -Taip.
      -O pas direktorių?
      -Taip.
      -Tai gal jie tavęs laukia stovėjimo aikštelėje? Nu žinai, gal autobusas atvažiavo.
      Nors žinojau, kad mums jokio autobuso nereikės, bet vis tiek ši mintis atrodė logiška. Todėl atsisveikinau su Gabriele ir patraukiau prie išėjimo. Išėjusi iš mokyklos pamačiau manęs jau laukiančius Elijų ir Aurėjų. O kur Augustas? Bet gerai, kad juos radau. Bet labiausiai nustebau kai šalia nepamačiau dėmelių. Keista. Kodėl nėra mūsų transporto priemonės?
       -Labas visiems. Atsiprašau, kad vėluoju, nežinojau kur ateiti.
      -Nieko tokio. Tu kaip tik laiku,-atsakė direktorius.
      -O Augustas su Meise ir Toru dar neatėjo?
      -Ne, jis ruošia slibinus kelionei. Mes turėjom čia tave pasitikti. Kadangi tavęs sulaukėme, galim eiti pas jį.
      Tai pasakęs, priėjo prie manęs, apsikabino pasisveikindamas ir nužingsniavo už mokyklos. Truputį nustebau nuo tokio direktoriaus nuoširdumo, bet pasistengiau to neparodyti. Apsikabinau Elijų ir taip pat patraukiau už mokyklos. Jis nuėjo paskui mane. Pasukus už kampo, iškart atsidūriau po tankių medžių lapų skraiste. Tuoj pamačiau Augustą. Šalia jo tupėjo Meisė ir Toras.