Tikras gyvenimas

6 dalis

Greit parėjau namo ir pasisveikinusi su visais jau norėjau lėkti į viršų, bet mama sulaikė:
-Kur tu eini? Kadangi jau visa šeima susirinko, norėčiau su visais pasikalbėti.
Greit nuėjau prie sofos ir atsisėdau prie Ugnės ir Mykolo. Tėtis įsitaisė ant krėslo, o mama prisėdo ant fotelio. Tuoj pat prie manęs susirangė Barnis. Nekantravau sužinoti ką mama pasakys. Ji pirma pažvelgė į tėtį ir po to prabilo:
-Mes su tėčiu nusprendėm važiuoti į Las Vegasą. Vieni.
Tyla. Negaliu patikėti! Nuo pat mažumės jie visur važiuodavo tik su mumis. Niekada nepalikdavo vienų, o dabar štai, Las Vegasas! Nesąmonė! Maldaujančiai pažvelgiau į tėtį jis tik papurtė galvą. Visiškai nusiminiau. Dabar reikės prižiūrėti Mykolą! Tam tai jau tikrai neturiu laiko! Pagaliau prabilo Ugnė:
-Tai mes liksim vieni? Kada išvažiuosit?
-Penktadienį. Mes su tėčiu pagalvojom, kad jau galit patys pasirūpinti savimi. Ugne, tau jau septyniolika. Tuoj būsi pilnametė. Ema, tau greitai bus šešiolika. Žinau, kad nelauki savo gimtadienio, bet tu tikrai būsi geras žmogus. Mykolai. Išorėje tau tik trylika. Bet visi mato, kad viduje tu esi jau suaugęs žmogus.
Taip pasakiusi mama apsipylė ašaromis, o mes visi pamaloninti jos žodžių švelniai ją apkabinom.
Pagaliau užlipau į savo kambarį, atsiguliau į lovą ir pradėjau galvoti apie šią dieną. Kaip Meisė iš penkių mylių aukščio mane pažino? Kodėl jos dėmelių nepamatė kiti? Kodėl mama ir tėtis staiga susiruošė išvykti? Ir dar vieni? Kas čia išvis vyksta? Štai tokių klausimų lydima žengiau į sapnų karalystę. Susapnavau labai keistą sapną. Pradžioje sapnavau mažytį kolibrį uždarytą didžiuliame narve. Po to narvas atsidarė, kad kolibris galėtų išskristi, bet jis tik spraudėsi kamputyje. Tada vaizdas pradėjo suktis ir netrukus matėsi tik spalvų maišalynė. Mane pradėjo pykinti todėl pabudau. Apsidairiau aplinkui. Fuuuuuu... Tai buvo tik sapnas. Pasižiūrėjau į laikrodį. Lygiai septynios. Reikia ruoštis mokyklai. Greitai šokau iš lovos ir pradėjau versti spintą. Nežinau ką apsirengti. Juk bus informatika, tai iš kur žinoti kaip rengtis? Nusprendžiau šįkart apsirengti puošniai. Labiausiai man tinkantį laisvą žydrą labiau panašų į pilką megztuką ir bordinės spalvos džinsus. Pasižiūrėjau, kad dar turiu laiko tai nusprendžiau pasidirbinėti iš savo plaukų. Beveik visi sako, kad plaukai yra mano koziris. Šiandien pasidariau prabangią šukuoseną. Pirma visus plaukus sugarbanojau. Suimiau priekinius plaukus ir surišau gale.
Pasižiūrėjusi į veidrodį likau patenkinta. Jau seniai neatrodžiau taip gražiai. Nusileidau į apačią. Visi jau buvo susėdę prie stalo. Pasisveikinau ir atsisėdau valgyti. Šiandien pusryčiams dribsniai. Vos tik įsidėjau pirmą šaukštą į burną, mama pasakė:
-Šiandien atrodai labai gražiai. Kokia proga? Ar tau patinka koks berniukas?
Apsidairiau aplinkui, tarsi norėdama pamatyti kažką už savęs, kad tik tie žodžiai būtų skirti ne man. Visada pagirta kažko pasijusdavau nejaukiai. Ir dar kitų akivaizdoje. Jaučiau kaip skruostai tirščiai užrausta.
-Am... Hm... Nežinau, tiesiog kitaip susirišau plaukus.
-Gerai, kad nesidažai. Tau tinka natūralumas. Labai gražiai atrodai. Ypač kai parausti.
Dar labiau paraudau. Kokia gėda! Nudelbiau akis į stalą ir pradėjau greičiau valgyti. Tuoj pat prie mamos šnekų prisidėjo ir tėtis. Po to jie pradėjo girti visus savo vaikus, vardinti visokias smulkmenas kodėl mes į juos panašūs ir taip toliau. Dabar ne aš viena sėdėjau visa raudona. Ir Ugnė buvo skaisčiai užraudusi. Net ir Mykolas buvo pakeitęs spalvą. Kad susigrąžinčiau reputaciją, pradėjau visaip girti mamą su tėčiu ir sakyti, kad viską mes paveldėjom iš jų. Greit prie manęs prisidėjo ir Ugnė su Mykolu, tad netrukus mama su tėčiu raudonavo kaip ir mes.