Tikras gyvenimas

17 dalis

Bet jie buvo visiškai matomi. Meisės baltas kailis atrodė nusėtas rasos lašelių kurie spindėjo pavėsyje. Sparnai buvo pilnai išskleisti ir atrodė tokie plonyčiai, kad tikrai nebūtų galėję pakelti viso milžiniško slibino. Prie Meisės nugaros buvo pritvirtintas platus balnas, panašus į žirgo, tik buvo su storu diržu kuris neleistų raiteliui nukristi. Dar prie jo keli ryšuliai daiktų. Meisės žalios akys spindėjo iš džiaugsmo. Turbūt jau nujautė kur keliaus. Toro juodas margas kailis derinosi prie Meisės ir iš toli galėjai pagalvoti, kad jis banguoja. Jam irgi ant nugaros buvo didžiulis balnas ir krepšiai turbūt su maistu. Toro mėlynos akys irgi spindėjo iš džiaugsmo. Pamatęs Elijų jis net pradėjo šokinėti vietoj kaip buvo apsidžiaugęs. Mano akys nukrypo į Elijų. Jo veidas tiesiog nušvito pamačius Torą. Aiškiai matėsi kaip jis džiaugiasi, kad galės keliauti kartu. Bet staiga jo veidas persikreipė iš kančios. Ir kaip tik tuo pat metu kaip Toro. Tas nustojo šokinėti ir cypdamas prisiglaudė prie Elijaus kuris vis dar kančios iškreiptu veidu stovėjo sustingęs. Atrodė lyg jie jaustų tą patį. Ir tas jausmas tikrai nebūtų malonus. Tai truko gal vieną minutę kol pagaliau Elijus atsipeikėjo ir pažvelgė į Torą. Atrodė jie kalba vien žvilgsniu. Greit nusisukau. Tai man atrodė asmeniška. Pažvelgiau į Meisę labai nekantraujančią pasisveikinti su manim. Ji lyg šunelis vizgino savo ilgą uodegą. Tai atrodė taip juokingai ir žaismingai, kad nesusilaikiau nenusijuokusi. Atrodė lyg ji prašytų mesti kokį žaislą, kad ji galėtų atnešti. Tuo metu Augustas kreipėsi į mus:
      -Gal netyčia kas nors iš jūsų žino kokią nors vietą kurioje būtų galima niekam nematant pasitreniruoti kaip skraidyti, o po to saugiai išskristi?
      Kovojau su savimi. Vienas plonas balselis galvoje be perstojo kartojo ,,Reikia pasakyti, reikia pasakyti, reikia pasakyti..." O kitas storas balsas kalė į galvą ,,Nesakyk, nesakyk, nesakyk..." Bet tada išgirdau dar vieną balsą. ,,Ema, pasakyk. Suprantu, kad tai tavo asmeninė erdvė, bet išduodama šią paslaptį tu visiems labai padėtum". Jis skambėjo taip švelniai ir raminamai, kad iškart supratau kas to balso savininkė. Nežinau kaip tai nutiko, bet turbūt dėl tos letenos žymės. Atsisukau į Meisę ir nežymiai jai linktelėjau. Tada visiems garsiai pasakiau:
      -Aš žinau tokią vietą. Ji miške, apsupta medžių, viduryje nedidelis ežeriukas labiau panašus į tvenkinį. Apie ją niekas nežino tik aš.
      Vos tik tai pasakiau, visi atsisuko į mane. Net Meisė ir Toras susidomėję sužiuro į mane. Jau pasigailėjau, kad tai pasakiau. Man niekada nepatikdavo kai į mane spoksodavo. Tada Augustas tarė:
      -Puiku! Kur ji yra?
      -Aš jus nuvesiu.
      Taip pasakiusi patraukiau netoli nuo mokyklos esančio miškelio link. Net nežiūrėdama jaučiau, kad visi man seka iš paskos. Iš slibinų vėl liko vien dėmelės. Netrukus priėjau miškelio pakraštį ir pradėjau ieškoti dviejų akmenų kuriais pasižymėjau savo pasidaryto takelio pradžią. Netrukus jau žingsniavome siauru takeliuku. Dar truputį paėjus priešais mus atsivėrė toji pievelė. Už savęs girdėjau džiugius balsus. Atsisukau ir paklausiau:
      -Ar tiks?
      -Ir dar kaip,-susižavėjęs atsakė Augustas.-Jau turi vieną dešimtuką iš informatikos.
      O, taip! Pasididžiuodama pažiūrėjau į Elijų. Pamačiau ko ir tikėjausi. Jo veido išraiška sakyte sakė ,,Ką? Už ką?". Vos nesuprunkščiau. Tik pašaipiai nusišypsojau ir nusekiau paskui Augustą su Aurėjum jau žengiančius į pievutę. Meisė ir Toras vėl pasirodė ir nuliuoksėjo prie ežeriuko gaudyti žuvų. Kai visi apžiūrėjo aikštelę, Augustas pakvietė visus.
      -Gerai, dabar išbandysim jūsų jėgas. Ema, Elijau, sėskitės ant slibinų,-lyg kokiems lenktynininkams sukomandavo. Meisė ir Toras tai išgirdę tuoj pat pribėgo prie mūsų ir gražiai atsitūpė. Priėjau prie Meisės ir įsikabinau į balną. Įkišusi kairę koją į balnakilpę, atsispyriau nuo žemės ir perkėliau dešinę koją į kitą pusę. Atrodė lyg būčiau vėl ant savo žirgo Lingo ir ruoščiausi jodinėti. Mums abiem atsidūrus ant slibinų nugarų, Augustas pradėjo kantriai aiškinti:
      -Klausykite atidžiai, nes laiko turim mažai ir antrą kartą nekartosiu. Taigi, kaip valdyti slibiną? Kaip matote čia nėra jokių vadelių. Tai ne žirgas. Jį valdyti reikia kojomis. Jei nori pradėti bėgti, turi su kojom stuktelėti per šonus du kartus. Jei nori pakilti į orą, stukteli vieną kartą. Norint pasukti jį į kairę, reikia stuktelėti dešine koja, o jei nori į dešinę, atvirkščiai. Norint skristi greičiau, reikia pasilenkti į priekį. O jei nori kilti dar aukščiau, atsilenkti atgal. Dabar svarbiausia. Stabdyti. Jei nori sustabdyti slibiną, reikia mokėti švilpti. Jei nemoki švilpti slibino nesustabdysi. Ar kuris nors iš jūsų nemoka švilpti?
      Mes su Elijum papurtėm galvas.
      -Tai puiku. Prisisekit diržą,-padarėm kaip jis liepė.-Visų pirma pradėkit bėgti.  Paskui skriskit. Pakylant bus panašiai kaip kylant lėktuvu. Jus labai trauks atgal, bet kai pakilsit aukščiau, ta trauka nuslūgs. Tiktai nenuskriskit toli. Kai pakilsit iki debesų, truputį paskriskite į priekį, paskui apsisukite ir grįškite. Ar supratot?
      Su Elijum palinksėjom galvomis.
      -Yra klausimų?
      Papurtėm galvas.
      -Tada pradėkite. Sėkmės!
      Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau. Stuktelėjau Meisei per šonus du kartus lyg paragindama žirgą. Meisė iškart pradėjo bėgti. Apibėgau beveik visą pievelę kai pamačiau kaip Elijus pakyla į orą. Tai vyko taip greitai, kad nusistebėjau kaip Elijus išsilaikė balne. Sukaupiau visas jėgas ir vieną kartą stuktelėjau Meisei per šonus. Ta dar žengė kelis žingsnius ir...