Tikras gyvenimas

18 dalis

    Staigiai šovė viršun. Vos spėjau įsikibti į balno kraštą, kad nenulėkčiau žemyn. Meisės galva žiūrėjo į debesis. Jaučiau kaip ji bando atsiriboti nuo žemės traukos. Kaip ir sakė Augustas, vos atsiplėšus nuo žemės pradėjo labai traukti atgal. Bet aš tik pasilenkiau į priekį ir tvirtai laikiausi.
    Netrukus Meisė pasiekė debesis. Jau galvojau veršis pro jų šydą, bet ji staigiai pakrypo horizontaliai ir pradėjo skristi po jais. Nedrąsiai ištiesiau ranką į viršų ir įkišau į debesis. Jausmas buvo toks, lyg mano ranką glostytų mažu, vos jaučiamu vatelės gabaliuku. Net užsimerkiau iš malonumo. Negaliu patikėti! Mano svajonė išsipildė!
    Jau nuo mažens norėjau paliesti debesis. Anksčiau galvodavau, kad jie yra cukraus vata. Nors ir žinojau, kad ši svajonė niekada neišsipildys, niekada jos nepamiršau. Ir štai, ji išsipildė. Atsimerkiau ir pasižiūrėjau žemyn. Gerai, kad nebijojau aukščio, nes buvau taip aukštai, kad net dešimties metų vaikas apsiverktų. Staiga pajutau kaip kažkas suėmė mano ranką. Vos nenugriuvau nuo Meisės. Norėjau patraukt ranką, bet tas kažkas labai stipriai laikė. Pala, iš kur čia išvis kažkas atsirado? Juk aš esu danguje... Čia gali būti tik...
    -Emaaa,-išgirdau šaukmą iš viršaus. Taip, neabejotinai Elijaus balsas. Turbūt Elijus su Toru virš mūsų! Lyg tai patvirtindama, Meisė išleido tylų lyg vanago klyksmą, o po kiek laiko jam atsiliepė iš viršaus prislopintas kitas. Tvirčiau suspaudžiau Elijaus ranką, parodydama, kad supratau, kad ten jie. Sugalvojau padaryti jiems staigmeną... Paleidau Elijaus ranką, susikaupiau ir atsilošiau atgal. Meisė supratusi iškart kilo aukštyn. Mano odą pakuteno švelnus vėjelis.

Elijaus pozicija:

    Laikiau Emos ranką kol staiga ji ją paleido. Pradėjau dairytis. Gal jai kažkas nutiko? Akimirką girdėjosi tik pučiantis vėjas. Staiga priešais mane iš debesų iššovė Meisė. Ji pakilo virš mūsų. Atrodė tikrai įspūdingai. Tada leidosi žemyn kol atsidūrė šalia Toro. Ema atsisukusi į mane pergalingai šypsojosi. Jos žandai buvo įraudę nuo adrenalino. Tai jai labai tiko.
    -Tai ką? Žadą praradai?-patenkinta pajuokavo ji.
    -Oi, oi. Tik nesipūsk. Žiūrėk ką mes mokam,-su lyg tais žodžiais atsilošiau atgal. Toras iškart pradėjo kilti. Nors skridau pirmą kartą ir nežinojau ar visa tai nesibaigs tragedija, visiškai pasiklioviau Toru. Mus abu siejo ypatingas ryšys ir nors ką tik su juo susipažinau, nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo ir Meisės.
Kylau vis aukščiau, aukščiau kol iš Emos su Meise liko tik taškeliai. Tada apsukau Torą ir greitai smigom žemyn. Kai jau buvom su lyg Meise, Toras išskleidė sparnus ir mes staigiai nustojom kristi. Pasilenkiau į priekį ir tuo pačiu į dešinę. Pagalvojau apie suktuką ir Toras  iškart įvykdė mano norą. Jis pradėjo skristi daug greičiau, ir tuo pačiu labai greitai suktis. Laikiausi taip, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė, nes taip ir buvo. Pagaliau, kai man jau buvo beveik visiškai susisukusi galva, Toras baigė savo pasirodymą ir apsisukęs grįžo prie Emos ir Meisės. Mačiau Emos veide didelį nustebimą ir susižavėjimą. Ji dar bandė tai nuslėpti, bet aš jau pamačiau ko norėjau. Išsišiepiau nuo vienos iki kitos ausies. Ema tik parodė mimiką ir apsuko Meisę. Tada ir pastebėjau. Jos plaukai staiga nusidažė ugnies spalva. Jie švytėjo iš tolo ir labai tiko jų savininkei. Bet kaip jie staiga nusidažė?
-Ei, Ema! Kas tavo plaukams?-pašaukiau jau truputį nutolusiai draugei. Mačiau kaip ji paima už plaukų ir pažiūri į juos. Nemačiau jos reaksijos, nes buvo užsisukusi. Tik dar spėjau pamatyt kaip Meisė sminga žemyn, kartu nusinešdama savo raitelę. Iškart supratau, kad kažkas blogai. Toras pastatė ausis ir ėmė dairytis. Toras man nieko nepaliepus, smigo žemyn. Iš netikėtumo vos nenusiritau. Šiaip taip išsilaikęs, užsimerkiau. Man buvo nesvarbu kur Toras mane nuneš. Aš juo pasitikiu.

Emos pozicija:

Po stulbinančio Toro ir Elijaus pasirodymo apsukau Meisę. Juk Augustas sakė toli nenuskristi. Jau norėjau pasilenkti į priekį, kad Meisė skristų greičiau, bet išgirdau Elijų:
      -Ei, Ema! Kas tavo plaukams?-šaukė jis.
      Žvilgtelėjau į plaukus. O ne! Ir vėl! Jie buvo nusidažę ugnies spalva. Kodėl būtent dabar? Po tiek metų. Atsiminiau kai pirmą kartą tai atsitiko. Tai buvo per mano trečiajį gimtadienį. Kai tik užpūčiau žvakutes, mano plaukai pasikeitė. Tada visi taip nustebo, kad šventė iškart baigėsi. Tėtis mane nuvežė pas gydytoją, bet jis niekuo nepadėjo. Pasirodo kaip tik tuo metu kai užpučiau žvakutes, mama pagimdė Mykolą.
       Pajutau mane užliejantį ryžtą. Nežinau kodėl, bet jis užeidavo vos plaukams pasikeitus. Staiga Meisė labai staigiai šovė žemyn. Mene išgelbėjo tik tvirtas diržas, kuris puikiai atliko savo funkciją. Bet Meisė nesiliovė. Ji pradėjo stipriau plasnoti sparnais, purtytis ir vartytis lyg norėtų numesti naštą nuo savo nugaros. Nesupratau kodėl ji taip elgiasi. Juk ką tik ramiausiai skrido. Ir tada pamačiau. Prie slibinės kojos buvo prisikabiniusi stora virvė. Jos galas kažkaip laikėsi prilipęs prie Meisės. Kito jos galo nemačiau, nes jis buvo nutįsęs žemyn ir pasislepė debesyse. Mačiau, kad ta virvė lengvai neatsikabins. Bet ir aš taip lengvai nepasiduosiu! Iš kažkur atsiradęs ryžtas įveikė bet kokią baimę. Pirma stipriai įsikibusi į balną, atsegiau diržą. Meisė tai išgirdusi nustojo vartytis ir prieštaraudama išleido tą klyksmą. Aš tik paplekšnojau jai per galvą ir iš visų jėgų laikydamasi į balną, perkėliau kairę koją į dešinę pusę. Abi mano kojos buvo ant judančio sparno, o rankos įsikibusios į balną. Lėtai atsitūpiau. Tada greitai paleidau rankas ir įsikibau į sparną. Meisės koja buvo visai arti. Ji lyg norėdama man padėti, stengėsi plasnoti lėčiau ir tiesė koją kuo arčiau. Viena ranka laikydamasi už judančio sparno, kita bandžiau pasiekti virvę. Pagaliau sugniaužiau ją delne. Stipriai patraukiau ir ji atsikabino. Valio! Man pavyko! Greit paleidau virvę ir ji nukrito žemyn. Jau galvojau viskas gerai, bet pamiršau, kad esu ant sparno. Vos Meisė pajuto, kad yra išlaisvinta, pradėjo smarkiau plasnoti sparnais. Kaip tik tada aš buvau viena ranka pasileidusi. Nebeišsilaikiusi, pajutau kaip persiritu per Meisės sparną ir krentu žemyn. Kritau labai greitai. Nuo vėjo pučiančio man į veidą, iš akių biro ašaros. Su siaubu mačiau kaip greitai artėja žemė. Užsimerkiau. Nenoriu matyti to vaizdo. Staiga išgirdau kažką švilpiant ir tuoj pat pajutau ant kažko gulinti. Greitai atsimerkiau ir susitikau su Elijaus akimis. Išgirdau kaip jis atsikvepia.
       -Ar tau viskas gerai?-susirūpinęs paklausė jis.-Kaip nukritai? Ar Meisė tave numetė?
       -Ne, ne. Meisė nieko nepadarė. Man viskas gerai, tiesiog...
       -Gerai, istoriją papasakosi vėliau,-pertraukė jis mane.-O dabar stipriai laikykis. Esame per žemai, mus gali kas nors pamatyti,-taip taręs jis atsilenkė atgal. Aš vos spėjau įsikibti į Elijų, kad ir vėl nenukrisčiau. Toras sunkiai kilo aukštyn, turbūt dėl to, kad reikėjo nešti dvigubą svorį. Galvodama apie tai, kaip man pasisekė, galvoje išgirdau vos kartą girdėtą, bet pažįstamą balsą. ,,Ema? Kur tu? Ema! Palauk, aš tuoj tau padėsiu!" Meisė buvo persigandusi. Šiuo metu ir aš. Kažin kaip jos jausmai staiga perėjo ir man. Pasijutau sugniuždyta, pasimetusi, išsigandusi ir nepasitikinti savimi. Bet man tai buvo tik iliuzija, o va Meisė visa tai jautė iš tikrųjų. Nieko nelaukusi nuraminau draugužę. ,,Meise, Meise, man viskas gerai. Mane laiku sugavo Elijus ir Toras, o dabar mes atskrendam pas tave. Lik kur esi. Dar kartą kartoju: man viskas gerai." Jaučiau kaip mane ir aišku Meisę pamažu apima palengvėjimas. Tada išgirdau kaip Elijus bando perrėkti vėją:
      -Ema, ar tau viskas gerai?
      Pasirodo katik buvau transo būsenoj ir net nenorėdama buvau taip suspaudusi Elijų per pilvą, kad jam trūko oro. Greit atleidau rankas, bet dar vis laikiausi už Elijaus, kitaip vėl būčiau nukritusi. Mes jau nebekilom. Buvom virš debesų ir tolumoje jau matėsi vietoje plasnojanti slibinė. Toras džiaugsmingai išleido klyksmą ir greičiau pasileido prie Meisės.
      Netrukus jau sėsėjau ant Meisės ir ramindama glosčiau jos švelnų kailį. Su Elijumi apsukome slibinus ir nuskridome atgal į aikštelę. Kai buvom virš jos, aš jau mačiau laukiančius Augustą ir Aurėjų. Paskutinį momentą Meisė su Toru nusprendė palenktyniauti, todėl nusileidome labai staigiai. Vis dėlto laimėjo Toras. Perkėliau kairiąją koją per Meisę ir nulipau. Oh, koks geras jausmas vėl stovėti ant tvirtos žemės. Jaučiausi kaip po ilgo skrydžio lėktuvu. Šalia manęs sustojo Elijus ir mes džiaugsmingai sumušėm delnais. Juk vis dėlto nusileidom sėkmingai. Atsisukau į Augustą. Bet jo veide šypsenos nepamačiau. Jis buvo rimtas ir tikrai supykęs. Net ir visada žaismingose akyse nebešvietė saulė. Aurėjaus veidas buvo toks pat, bet mane nuramino tai, kad jo akys neprarado joms būdingo žerėjimo. Iškart supratau, kad kažkas ne taip. Mano spėjimą patvirtino piktas Augusto balsas:
      -Ką jūs sau galvojote? Laukėm jūsų visą valandą! Kur buvote nuskridę? Ar žinote kaip rizikavote? Juk sakiau tik pakilti, truputį paskristi į priekį ir grįžti atgal. Kas buvo neaišku?
      -Ei, ei, Augustai, nusiramink,-
pertraukė kolegą direktorius.-Jie net nežino dėl ko tu pyksti. Gal vietoj to, kad nirštum, papasakotum mūsų draugams ką jiems reikia žinoti?
      Po šių žodžių Augustas truputį aprimo, bet nepratarė nė žodelio. Aurėjus atsiduso ir pasakė:
      -Taigi, Augustas norėjo pasakyti, kad keli Saikio bendrininkai ką tik čia buvo.  Jums velniškai pasisekė, kad jų nesutikote. Šįkart jis į pagalbą pasitelkė Košmarplakius. Tai gana keisti, rutulio formos padarai su didelėmis kaip dramblio ausimis ir labai, labai mažyčiais sparneliais. Jie moka siųsti kitiems liūdesį ir pyktį ir dar turi storas virves kurios galas prilimpa prie to į ką jį sviedžia. Tą virvę gali atkabinti tik Košmarplakiai arba tie, kurie jau buvo pažymėti slibino.
      -Direktoriau, mes buvome su jais susitikę,-pasakiau. Visi trys vyrai nustėro. Net Elijus šito nežinojo. Tada ir pradėjau pasakoti kaip prie Meisės prilipo ta keista virvė, kaip neišsilaikiusi nukritau, kaip Elijus su Toru laiku mane pagavo. Kai nutilau, visi buvo paskendę savo mintyse. Po kelių minučių Elijus prabilo:
      -Ema, tu pamiršai vieną svarbų dalyką. Tavo plaukai.
      Oh, aišku, kad to nepamiršau. Speceliai nesakiau. Bijojau, kad mane palaikys beprote. Bet Elijus nesustojo.
      -Kai pakilome ir susitikome, Emos plaukai pasidarė ugnies spalvos. Nežinau kaip tai nutiko, bet gal Ema čia paaiškins plačiau?-visi trys atsisuko į mane. Nusprendžiau apsimesti kvailele.
      -Aš irgi nieko apie tai nežinau. Taip man nutiko pirmą kartą. Keista, kad kai tik nusileidome, plaukai vėl tapo normaliais.
      -Gerai, apie tai pasiaiškinsime vėliau,-nutraukė Augustas. Jo pyktis jau buvo išgaravęs, o akys vėl spindėjo.
-Mums jau laikas skristi. Ir taip nusivėlinome. Ema, skrisi su Aurėjumi ant Meisės, o Elijus su manimi ant Toro. Skrisim tris dienas, o nusileisime pailsėti į dieną du kartus. Dėl nakties dar nenusprendėme, nes žiūrėsim pagal orus.
      Tai pasakęs, pradėjo raustis ant Meisės pakabintame krepšyje. Galiausiai ištraukė keturis daiktus panašius į žibintuvėlius. Išdalino visiems po vieną.
       -Čia jūsų ginklas. Jei ištiks pavojus, nuiimkite kamštelį ir jūsų priešą nupurtys elektra. Nesijaudinkit, jis išsijungs tik kelioms minutėms. Jeigu artėtų koks pavojus, iškart leidžiamės žemyn. Sutarėm?
      Visi palinkčiojome galvomis. Galiausiai Augustas ir Elijus patraukė prie Toro, o aš su Aurėjumi prie Meisės. Aurėjus įkišo koją į balno kilpą ir kaip tikras profesionalas perkėlė kitą koją per balną. Tada kuo labiau pasislinko į balno priekį. Aš priėjau ir taip pat įsitaisiau balne. Jis buvo toks didelis ir patogus. Lyg skirtas dviem žmonėms. Netrukus visi buvo ant slibinų, pasiruošę kilti.
      -Mes su Toru pakilsime pirmi, o po to jūs. Skrisime virš debesų. Kai jau būsime virš jų, turime susilyginti. Tada visada skrisime šonas prie šono. Nepamirškite prisisekti,-pasakė Augustas ir vieną kartą stuktelėjo Torui per šonus. Viena sekundė ir jų jau nebėra. Aš stipriai prisisegiau iš kažkur atsiradusį antrą diržą ir linktelėjau Aurėjui, kad aš pasiruošusi. Jis stuktelėjo Meisei per šonus ir mes atsiplešėme nuo žemės.